Foto: Augustas Gutautas.

Pija eina į darželį. Tai visai kas kita nei palikti atžalą auklei. Labai įdomus, smagus jausmas, kai lieku namie viena. Visiškai naujas etapas. MANO VAIKAS UŽAUGO!

Pijai daržas, regis, patinka, nors adaptacijos niuansų, panašu, kad neišvengsime. Tačiau noriu parašyti ne apie tai.

Pasikalbu su žmonėmis, kuriems aktualios darželio paieškos ir jų lankymo problemos. Čia susiduriu su tomis pačiomis stovyklomis, kurios mikliai susiformuoja pasakius, jog naudojiesi privačios medicinos paslaugomis. 

Nes Pija eina į privatų darželį. Jį mums rekomendavo pažįstama labai patenkinta mama. Daržas yra Žvėryne, privačiame name visiškai uždaru kiemu, į kurį pakliūti galima tik nuspaudus mygtuką ir prisistačius. Kieme įrengta nauja žaidimų aikštelė su specialia danga, kad nosys ne taip lengvai nusibrozdintų. Yra didžiulė smėlio dėžė, pavėsinė, kur vaikai būna užėjus lietui, o kai labai karšta, auklės ant pievos išneša pripučiamą baseiną. Viduje jaukiai ir gan skoningai įrengta, tualetas su trimis klozetais (du iš jų specialūs mažučiai) ir krūva puodų – kiekvienam pagal skonį.

Grupėje iš viso 14 vaikų (jeigu susirinktų visi iš karto). Kiek teko pastebėti per savaitę, be nuolat būnančių dviejų auklių sukiojasi dar dvi – viena dirba virtuvėje, kita organizuoja edukacinius žaidimėlius. Maistas į kainą įskaičiuotas. Normalus tualetinis popierius bei drėgnos servetėlės tūlike – taip pat.

Kodėl pasirinkome privatų? Taip, jau pastebėjot – turiu tarsi apsiginti, kodėl neleidžiu vaiko į tikrą gyvenimą ir bandau auginti šiltadaržyje su kitomis iškamšėlėmis. Nes mes tai juk kažkaip užaugom, ir, žiūrėk, normalūs žmonės esam. (Aš tai žinau, kad didelė mūsų dalis reguliariai naudojasi psichoterapeutų paslaugomis, o jeigu ne, piktnaudžiauja alkoholiu ir kitomis šio pasaulio paguodomis. Bet apie tai kitoje serijoje.)

Taigi, kodėl privatus vs. valstybinis daržas?

Štai ką aš žinau apie valstybinius darželius: vaiką reikia užrašyti tik gimusį. Juose vaikų grupėse būna po 15-20. Auklės – formaliai dvi, nutinka, kad ir viena. Draugė, atvedusi savo dukrą apsiprasti naujame darže, pati gelbėjo maistu springstantį berniuką, kurio auklė nematė, nes fiziškai negalėjo visko aprėpti. Nebesiplėtosiu apie staugimą ant vaikų, nenuvalytus užpakalius ir daug kitų neskanių smulkmenų, kurias kiti gal toleruoja, o aš, įsivaizduokit, ne.

Sako, viskas priklauso nuo auklės. Jeigu ji tikrai geras žmogus, tada niekas nesvarbu. Tikra tiesa, bet tos gerosios supermamų jau seniai apdainuotos ir pas jas pakliūti taip pat sunku kaip ir į kokią nors Valdorfo grupę.

Ta pati draugė gelbėtoja man patarė anketoje įrašyti, kad esu vieniša motina – taip esą gauni pirmenybę eilėje. Žinote, kai sykį prie to paties punkto reikėjo pažymėti, ar mano vyras miręs, ar dingęs be žinios, tiesiog neprisiverčiau. Matyt, esu jautri.

Kur likčiau, iš paskutiniųjų, iš idėjos siekdama dukrą leisti į valstybinį darželį, nesuskubusi priregistruoti vos gimusios? (Tai yra jeigu rūpėtų opinija apie mano išsikalinėjimą ir pinigų metimą į balą.) Reikėtų stambios pinigų sumos arba rimtos pažinties kur nors savivaldybėje. Arba nesveikai geros karmos (šito nebus – visą savo sėkmę išnaudojau tą vakarą prieš septynis metus, kai gerdama alų laimėjau šešias Kalnapilio taures). Na, kyšių nekaišioju iš principo, o ir nemoku – bandydama veikiausiai atrodyčiau kaip koks Woody Allen. Pažintis gal ir atsirastų, bet ar noriu tiek stengtis, kad mano vaikas didžiąją laiko dalį leistų dvejotinoje aplinkoje? Ne.

Aš noriu būti rami. Ir esu: Pijos auklės darželyje yra vos ne pirmi žmonės, kuriems pagaliau nereikia nieko aiškinti, nes požiūriai sutampa. Jos turi ne tos ilgametės patirties, kurios patarčiau vengti visomis išgalėmis, bet psichologijos žinių. Šiandien aš jomis pasitikiu, o jeigu ateityje iškils kažkokių problemų, tada jas ir spręsime.

Privatus darželis kainuoja kelis kartus brangiau negu valstybinis, nors jų daugėja, o kainos irgi pradeda konkuruoti. Ilgainiui situacija šia prasme tik gerės, o pasirinkimas žmonėms niekada nekenkė. Ar ateis laikai, kai valstybiniams darželiams klius daugiau finansavimo ir kils bendras jų paslaugų lygis? Velnias žino. Turbūt viskas kaip visada susiję ir tam reikia viduriniosios klasės, kuriančios gerovę ir ją pasiimančios. Šiuo metu šalyje daugiau kontrasto, o aš džiaugiuosi, kad čia mano šeima turi pasirinkimą.

Taip pat malonu sutikti žmonių, kurie renkasi ne bukai įrodinėdami – kad turi pinigų, kad jų neturi, kad jau jų vaikas tai tą ir aną – tie žmonės, kaip ir aš, renkasi apgalvodami detales, susidėliodami prioritetus, visus už ir prieš. Pažįstu tėvų ir privačioje, ir valstybinėje “stovykloje”, ir su visais labai žmoniškai susikalbame. Kol tie kiti nepradeda man aiškinti, kad o kam čia reikia, o, žiūrėk, mes tai užaugom. Yra filosofija, kad vaikas – kaip medis, bet aš ja smarkiai dvejoju

Pirma partija gal kiek per smarkiai apskrudo:

Pija beždžioniuko lygį jau pasiekė:

Visa tai vyko išvakarėse, nes esu tokia puiki pyragėlių kepėja, kuriai net su miltukais iš dėžutės reikia pasirepetuoti.

Kitą rytą, kaip per kokias Kalėdas, Pija išsyk gavo dovanų – mes su Juo padovanojome dukrai Čiaką Norisą ant arklio. Trenki Čiakui Norisui per galvą, arklys sako “ihaha”, pradeda joti, o galiausiai sustoja ir sako “tprrr”:

Seneliai padovanojo Lego. Mano Mylimas Jis, regis, labiau džiaugėsi kaladėlėmis negu Pija, nes vienu metu nugirdau: “Nu Pija, palauk, dabar aš žaidžiu…”

Išankstinė senelių dovana buvo ir batukai, su kuriais Pija sėkmingai laksto jau porą savaičių, tai šios foto kiek senesnės:

Ačiū seneliams, kad prisidėjo!

Per patį gimtadienį nutarėme eiti pas Motiną Žemę, nes Pijai ten labai patinka (matyt, gera aura), o ir šiaip malonūs žmonės. Valgykla per brūkšnelį autoservisas, Pijos vėl sulūžusį vežimuką suvirino neseniai, tai tuo pačiu, galvojam, pavaišinsim ir atsidėkosim.

Kepiau dar dvi partijas keksiukų:

Pagalvojau, kad Pija dar nelabai supras viso to gimtadienio ir jai vienas įdomesnių dalykų bus žvakutė, tai norėjau nupirkti tokią kaip šaltą ugnelę. Ir prasidėjo anekdotai: visam didžiausiam prekybcentry be geltonų pagrabinių žvakigalių neradome nė vienos gimtadieninės žvakutės… Super, manau sau. Priešpaskutinį vakarą Jis nuėjo į parduotuvės informacijos skyrių užklausti, tai chebra pasigarsino mikrofoną ir ant visos parduotuvės paskelbė žvakių paiešką. Ką sau manot – puikiausia graži žvakė atsirado per kelias minutes. Na, pas juos čia šiukšlių maišai prie pyragų sudėti, tai vargu bau galima kaltinti mus, vargšus farangus, žioplumu…

Motina Žemė laukiasi beibiuko, kuris turėtų gimti spalio pradžioje:

Bičiuliai lietuviai padovanojo Pijai lėlę, kurią kaip tik laikau rankose:

Pamačius degančią žvakutę pirmas Pijos impulsas buvo nuspirti ją koja. Skaitau, patiko

Prieš rugpjūčio 26 su Mano Mylimu Juo nemažai diskutavome apie tai, ar verta apskritai ką nors daryti, išskyrus dovanas. Vienerių metų vaikas dar nesupranta nei pyragėlių, nei svečių, nei žvakučių; jis nesuriša, kad čia kažkokia išskirtinė proga. Sutinku, bet manau, kad mes, kaip tėvai, turim ir patys sau kurti tradiciją, kad tai ypatinga diena, kad tai naujas svarbus ritualas, kitaip nei antrais, nei trečiais metais galbūt nematytume prasmės stengtis. Aš pati savo gimtadienių nešvenčiu daugybę metų, bet per Pijos gimimo dieną, į kurią mes visgi įdėjome šiek tiek pastangų, jaučiausi taip, lyg tai būtų ir mano šventė. Buvo gera

Foto: Augusto Gutauto, mano.

Žinojau, kad noriu būti stipri. Nestaugti kaip kitos. Skaudėti oriai. Taip ir buvo; gal dėl to po 11 valandų oraus skaudėjimo, kuris baigėsi pakaitomis kartojamu “O Dieve” ir “O fak“, pagimdžiau Cezario operacijos metu, nes, regis, ėjau su dukra į kovą: ar aš ją, ar ji mane. Nėjau taikiai, nenorėjau būti nugalėta.

Praėjo kelios dienos, kol supratau, kad galiu ją visą liesti, čiupinėti, kad ji yra mano. Iki tol kaip su visais naujais žmonėmis – per deramą atstumą.

Klaikiai bijojau pasilikti su Pija viena. Bijojau momentų, kai Jam reikėjo į darbą. Ką darysiu, jeigu ji nenustos verkti? Dabar žiūrinėju senas nuotraukas ir matau, kad ir Jis taip pat buvo sutrikęs – tada mano sumišimas buvo toks didelis, kad niekieno kito nepastebėjau… Gal užkroviau per daug? Bet kuriuo atveju Jis buvo tikrai rūpestingas.

Dabar Pijai kalasi septintas dantis; ji pati valgo košę šaukštu; labai mėgsta vaikščioti nelaikoma už rankos ir kibinti praeivius (dažniausiai mojuoja, sakydama “ate”, kas reiškia ir “labas”, ploja rankomis arba bando atimti jų laikrodžius); moka pasakyti “mama”, “te” (tėtis), “ne”, “ten” (kai atstačiusi smakrą rodo, kuria kryptimi pageidauja būti nunešta); urzgia sakydama “niam niam”; nulipa nuo lovos; paploja sau padariusi į puoduką; išgirdusi muziką, ypač Teletabių, pradeda visaip raitytis ir vėlgi ploja; paskambinusi seneliams skaipu puola slėptis po stalu ir daryti “kukū”; dar užsidengia delniukais veidą, o atidengusi išlaužia tokią gan sunkiai nupasakojamą veido išraišką a la “Štai aš, stebuklas!”; save vadina “Pai” arba “Paju”, labai mėgsta su tėčiu žaisti gaudynių – abu laksto vienas kitam iš paskos ir riaumoja; yra susigalvojusi žavią apgavystę, kai maitinama mosteli pirščiuku pro langą, maždaug, žiūrėk, Dženifer Lopes, Dženifer Lopes!, o kai aš baisiai susidomėjusi pasižiūriu, ji klastingai ir labai patenkinta juokiasi, atseit, apgavau, apgavau!; pamačiusi, kaip mes su Juo bučiuojamės, puola bučiuoti mus abu paeiliui; duše mėgsta pati muiluotis; pamačiusi šunis tiesiog užsihipnotizuoja ir kartoja “au au”; fotografuojama mielai pozuoja; sudrausta labai demonstratyviai įsižeidžia ir ima skardžiai verkti; vis dar jaučia didelį potraukį žaisti laidais ir bambaliais, taip pat degioti lempas (bus elektrikė?); ir apskritai Pija yra linksmas ir draugiškas vaikas.

Vis dėlto smarkiai stebiuosi, kad kai kurios moterys nori vaikais sustiprinti santykius ar prisirišti kokį patiną. Vaikas santykiuose yra krizė ir, žinoma, ne vaiko kaltė, jeigu tėvai iš tos krizės neišeina drauge. Buvome tam pasiruošę, todėl tebesam kartu. Bet kad būtų lengva, nepasakytume nė vienas. Kartoju tai savo draugėms, o jos atėjus laikui pritariamai palinguoja galva.

Kita vertus, matydama, kaip kitaip Pija bendrauja su tėvu nei su manimi, imu galvoti, kad poros, “gyvenančios dėl vaikų”, ne tik teisinasi. Pijos ir Jo kitokie žaidimai, kitoks artumas, kitokios kovos. Ypač pastaruoju metu išaugo tėviškas autoritetas: labai svarbu, kad vis pažiūrėtų, kaip Pija šauniai valgo, kartais reikia, kad būtent Jis užmigdytų, ir niekas nesuteikia tokios laisvės nusibalnoti kaktą kaip tėtis. Tai atėmus, lieka visad per švelni ir pernelyg sauganti mama. Kaip daug praranda su vienu iš tėvų gyvenantys vaikai, galvoju. Ir pratempiu dar vieną krizę

Kartais atsistojam šalia ir žiūrim, kaip ji bėga. Tokia gyva ir vis dar kaip iš niekur.

Kai ji gimė, gavau tą įvairių firmų paketą su mėginukais ir bukletais. Tarp jų buvo vieno banko dovana – butelis su popierėliu viduje bei pasiūlymas gimusiam kūdikiui parašyti laišką, uždaryti butelyje ir padovanoti, kai užaugs. Po to, kai visgi nenuskendau hormonų bangose, ėmiau svarstyti, ką čia parašius. Norėjau kažką tikrai svarbaus, ką perskaičiusi daug vėliau Pija pajustų, ką aš jaučiau. Nerašyčiau “Kaip aš Tavęs laukiau” arba “Tu esi mūsų atradimas”. Tai ne nuo manęs, ne mano žodžiai. Galiausiai liko vienintelė frazė: “Aš Tave myliu”. Joje telpa ir laukimas, ir mokymasis, ir baimė, ir besąlygiškumas, viskas. Vienintelis iš tikrųjų prasmingas dalykas, tik gal kiek trumpokas laiškas išeitų.

Nerašiau. Pamaniau, geriau dažnai sakysiu.

Ir sakau.

Gerai įsižiūrėjus foto matyti mėlynės man ant dilbio – Pija mėgsta įsikirsti dantimis ir plėšti. Tokia tad meilė, kol kas nesiskirianti nuo agresijos…

Dar paėmėm prisisiurbiančią lėkštę. Ir gerai padarėm, nes paprasta būtų per pirmas pusantros minutės atsidūrus ant žemės.

Foto: Augusto Gutauto.

Gryndeilo kaime gyvena paštininkas vardu Piatas. Jis išvežioja paštą drauge su savo katinu Džesu. Jis dirba ir kai lyja, jis dirba ir kai sninga. Nėra nė vieno žmogaus, kurio Piatas nepažinotų. Gryndeilo vaikai labai mėgsta Piatą, nes jis išvežioja dovanėles, ir jiems visiems tai labai patinka.

Tėčio versija:

Gryndeilo paštininkas Piatas labai myli vaikus ir savo katiną Džesą. Vaikai irgi myli Piatą, už tai jis jiems duoda dovanėlių. Jis tai daro ir kai lyja, ir kai sninga. Gryndeilo gyventojai viską apie jį žino.

Darkart su Gimtadieniu! :*

Mūsų vaikas nerealiai greitai auga – šįryt atsibudau, o ji stovi įsikibus į mūsų lovą – iš savo palapinės išmoko pati ateiti pavalgyti! Pamenu, kaip sunku būdavo suprasti, ko ji klykia… Dabar ji labai aiškiai moka parodyti, ko nori, ir ko klykia žinome beveik visada. Dažniausiai prašosi ant rankų ir visai nenori žaisti savarankiškai

Laimė, ji greit pamirša, ko verkė. Susikala žandą į stalo koją, nuneši prie veidrodžio ir kaipmat ima kalbinti savo atvaizdą

Foto: Augusto Gutauto.

Įeinant į grupę (ar kaip ten vadinasi ta patalpa) į paširdžius kirto kvapas. Niekada nepamiršiu to kvapo. Spėju, man buvo treji, kai motina nuvedė į nepažįstamą vietą, kur kilome laiptais, o sienos buvo išmuštos šaltomis plytelėmis. Ir ten buvo tas kvapas. Kartais jį pajuntu ligoninėse ir kitose vengtinose įstaigose. Taigi, nuvedė mane pas kažkokią bobą (tai buvo auklėtoja), sakė, pažiūrėk, kokie paveikslėliai ant sienų, ir pabėgo. Po dviejų savaičių, kai nuo ašarų trynimo ant žandų po akimis man jau buvo atsiradę šašai, auklėtoja pasikvietė tėvus ir pasakė, kad norėdami turėti sveiką vaiką į darželį manęs turėtų nebeleisti. Veną saulėtą dieną atvažiavo močiutė, ištraukė mane iš lovos, kur versdavo eiti pogulio, ir aš buvau išgelbėta.

Bet to kvapo niekada nepamiršiu.

Na, čia mano darželio istorija. Šiaip tikiu, kad vaikams socializacija į sveikatą, todėl norėčiau, kad Pija darželį lankytų.

Žodžiu, auklėtoja pirmą akimirką pasirodė visai nieko. Keistoka šukuosena, nulis makiažo, didelės rimtos akys, viskas gerai. Prisėdome prie stalo, aplinkui zujo vaikai, kurie kartais mus pertraukdavo ir moteriškė eidavo spręsti jų reikalų. Pradėjome kalbėtis ir įspūdis ėmė sparčiai keistis. Ne tiek dėl tos moters asmenybės. Tiesiog pasijaučiau kaip Kristina iš Vilniaus, kuri bando įgyvendinti pašėlusią idėją gauti vietą pirmoje eilėje Niujorko mados savaitėje. Taip, į eilę mus užrašė – tik prieš mus dar trys vaikai nebepaklius 2012 metais nė į vieną Valdorfo grupę tame darželyje. “Nebent kurie nors tėveliai nelankys kursų ir bus išbraukti.” O potekstė tokia, maždaug, “jums nėra prasmės čia grįžti, skambinti, nes pakliūti neturite šansų”.

Suprantama, darželiai ne guminiai. Bent kiek specializuotos sistemos grupės – juo labiau. Visgi smarkiai išmušė iš vėžių mandagus tekstas ir jam visiškai prieštaraujantis tonas, kuris bylojo, kad į šį klaną jau yra apsčiai kandidatų. Man būtų buvę žymiai priimtiniau, jeigu ji būtų tiesiai šviesiai pasakiusi, kokia situacija, ir nevyniojusi į vatą. “O kodėl norite būtent į Valdorfą?” “Na, jūs, kaip dar labai mažai žinantys apie šią sistemą…” “Yra labai daug senbuvių tėvų” ir panašios frazės privertė pasijusti taip, lyg prašyčiau išmaldos.

Blogiausia, kad, kiek galiu spręsti iš pažįstamų žmonių patirties, tas pats nutinka praktiškai visuose valstybiniuose daržuose. Bjauru, kai paklausa didesnė už pasiūlą – tada galima išsikalinėti, kaip tik nori. Tai puiki verslo niša, tikiuosi, kad ateis laikas, kai ikimokyklinio ugdymo įstaigos stosis ant blakstienų dėl kiekvieno vaiko.

Beje, šiame darželyje Valdorfo grupės lankymas kainuoja stebėtinai pigiai. Pusė mėnesinės sumos surenkama, kaip Jis sako, nelegaliai: auklėtoja papasakojo, kad be nustatyto mokesčio “tėveliai savo iniciatyva surenka antra tiek, bet mes į tai nesikišame”. Plius vienkartinis stojimo mokestis. Jis sako, kad šią vietą kas nors anksčiau ar vėliau užrauks, nes tokie dalykai, kaip dalis “juodo” atlyginimo darbuotojams per visokias “savanoriškas rinkliavas” yra nelegalūs ir diskriminuojantys. Na, šito aš nežinau. Žinau tik tiek, kad Pija darželio neturi ir veikiausiai neturės. Jau dabar skambinėjantis dėl pokalbių išgirdusios, kad vaikui yra pusmetis, darbuotojos numykdavo, neva, dar ne per vėlu, bet suskubkite. Ką ten kalbėti po pusmečio ar metų.

Tiesa, yra dar vienas kitas privatus daržas. Kodėl galvoju apie privatų? Nelabai įsivaizduoju, kaip vienas ar du žmonės gali tinkamai pasirūpinti 30 vaikų. Norėčiau, kad Pija lankytų ugdymo įstaigą, kurioje jauku, auklėtoja neateina į darbą pachmielna ir neleidžia vaikams tūlike užpakalio nusivalyti, kur grupėje tiek vaikų, kad kiekvienam užtenka laiko ir dėmesio, kur nesišypsoma išskirtinai tiems tėvams, kurie nemenkai “dovanoja”, kur ne gatvinis, bet ir ne elito kontingentas. Tačiau, matyt, esu trenkta blondinė su ženkliai per dideliais lūkesčiais.

Prisimenu, kai ištisą dieną tūsinausi su vaiku, jau pusdienį žiūrėdama į duris (kada Jis grįš?..), o Pija niekaip nenusiramina, verkia ir verkia. Aš ir vienaip supu, ir kitaip nešioju, ir trečiaip vežioju, kol galų gale riktelėjau: “Kas tau yra?”

Ji vežimėlyje akimirką sustingo, o paskui taip graudžiai patempė lūpytę, kad aš vos neapsižliumbiau pati. Iškart pradėjau glostyti ir švelniai kalbinti…

Žinot, kas buvo? Jau kitą sekundę ji plačiai nusišypsojo ir pasižiūrėjo į mane tokiomis pasitikinčiomis akimis, su tokiu lūkesčiu, kad man vos neplyšo širdis. Kaip žmogus gali taip greit atleisti? Pasiėmus ilgai ją nešiojau ant rankų ir nenorėjau paleisti.

Po to karto pavyksta vienaip ar kitaip susitvardyti, stengiuosi nenukreipti į ją savo blogų emocijų. Geriau jau įsikąsti vežimėlio rankeną.

Tada labai aiškiai pajutau, kad niekas nedingsta. Kiekvienas pasakytas žodis, gestas, intonacija – jie lieka. Net jeigu vaikas pamiršta. Niekas nedingsta, tai kažkaip įsispaudžia mūsų gyvenime, bendravime, tame, kokie esam.

Tikrai nemėginsiu pretenduoti į tobulas motinas, kurių vaikai paskui bijo ne taip koją pastatyti, bet visgi. Būdama posovietinių auklėjimo metodų produktas noriu paeksperimentuoti tolerancija, liberalumu, pozityvumu, kad Pijai, mokykloje gavusiai iš elgesio trejetą, nesukiltų temperatūra ir ji nebijotų grįžti namo. Bet čia jau platesnė tema.

Kaip bebūtų, vaiko sukeliamo nuovargio, neišsimiegojimo, susierzinimo nepalyginsi su bad hair days – tai daug blogiau: visąlaik esi stebimas, atsakingas, o tuo momentu, kai labiausiai norisi užsitraukti antklodę ant galvos, dažniausiai nėra kaip. Kol kas dar nežinau, koks receptas čia padėtų. Ar jis egzistuoja? Tikiuosi, kitaip Pijai užaugus vežimėlis liks nukramtyta rankena.

Yra fatališkos traukos ir dramatiški nesuderinamumai.

Yra bandymai ir pergalės.

Yra linksmieji kalneliai ir dūžiai galva į sieną.

Yra pamokos ir yra “niekada daugiau”.

Dabar gi atrandu paprastus dalykus: kaip paimu ant rankų, kaip glostau ir bučiuoju, kaip dainuoju migdydama, kaip klausausi iškalbingai tęsiamų “aaauuuuu”, kaip žiūriu į ašarotas akytes ir tobulai moteriškai patemptą apatinę lūpą, kaip ištirpstu sulaukusi šypsenos, kaip rengiu ir mankštinu, kaip maitinu savo pienu ir vežioju parke – viskas sukrenta į kažkokią smulkmenų mozaiką ir aš matau, kaip auga mano vaikas. Kad mums gera kartu. Kad esu gera.