Viename prekybcentryje vyko teatro dienos renginukas, į kurį suvežė daug manekenų ir apvilko juos įvairiausiais kostiumais. Čia viena iš instaliacijų:

Madonas su kūdikiu:

Kas galėjo pagalvoti, jog ateis laikai, kai Pija nebebus alergiška karvės pienui. Tądien Starbucks vaikas džiaugėsi pirmuoju savo gyvenime frappuccino:

O čia su skandinaviškai susivėlusia mama:

Foto: Augustas Gutautas, mano.

Seniau tikėta, kad ši medžio kilpa turi gydomųjų galių, todėl pro ją kišdavo, pvyzdžiui, epilepsija sergančius vaikus.

Enter me, enter me…

Šioje trobelėje keletą žodžių yra paskrebenęs pats Andersenas – apie tai viduje byloja kaligrafiškai išraityta lentelė:

Foto: mano.

Kaip ir Fredericijoje, nelabai suprantu, kurie namai yra gyvenami, o kurie ne. Pernelyg nelaužydama etiketo užmetu akį į pastatų langus ir man jie atrodo tušti, negyvenami, galbūt priklausantys įstaigoms ar firmoms, kai kurie su styrančiais žvakigaliais neapšviestuose kambariuose. Nežinau, gal tuo metu, kai žingsniuoju pro šalį, visi būna kur nors išėję? 

Vienoje virtinoje pamačiau pačius gražiausius dubenis pasaulyje!

Tebeieškau savo miesto, vis dar matuojuosi kiekvieną vietą, į kurią užsuku. Leidžiu sau šį žaidimą, žinodama, kad visada tenoriu išvažiuoti

Tiesa, šiame miestelyje aptikau žiauriai fainą vyno krautuvę: ateini, visur pasieniais buteliais nukrautos lentynos, o viduryje stovi ilgas žemas stalas su išrikiuotais vynais. Prieina vaikinas, paklausia, ko pageidauji, tada duoda paragauti. Tikriems ragautojams stovi ir kibirai išspjauti vyną Labai jauki, draugiška atmosfera.

Laimikis – vienas itin klasikinis malbekas ir be galo keistas meksikietiškas zinfandelis. Man jis priminė pagedusias vynuogių sultis, arba vandeniu skiestą vyną, pritinkantį gerti senoje sodyboje, apsitaisius storu megztiniu, iš kurio kyšo šiaudai. Na žinote: tas pavakarys, kai viskas jau iškalbėta, kraujas susimaišęs su vynuogėmis, ir visi aplinkui draugai, ir vynui nesunkiai atleidi tą keistą jo skonį.

Foto: Augustas Gutautas, mano.

Na, bent jau galima padaryti nuotraukų  

Užėjome į kavinukę, veikiančią gal kokį šimtą metų. Viskas kaip pas nykštukus – tuos, kur kaime:

Ant sienų – paveikslai vien tik su kavinės eksterjerais:

Mane visiškai sužavėjo didžiulis ąsotis kakavos ir dubuo grietinėlės. Šitokie masteliai! Po šio jaukumėlio riebumėlio pajutome, kur skrandis…

Mrs. Nielsen su savo granny’s cardy atrodė kaip interjero dalis

Turėjome dar vieną progą palinguoti galvomis, kad šita užeigėlė priiminėjo svečius tada, kai lietuviai dar buvo būrai, o jų vaikai ganydami gyvulius stovėjo savo myžaluose (ar tai karvių išmatose), kad nesušaltų.

Man netgi keista, kad Lietuva gretinama su kitomis šalimis, jų etapais, progresais… Juk tai visada buvo ir visada bus skirtingi pasauliai, susisiekiantys nebent labai paviršutiniška atributika: štai gatvėse važinėja tokie automobiliai, įstaigose teikiamos tokios paslaugos, parduotuvėse yra pirkti tokių produktų.

Kultūros, vidinės laisvės, vertybių, tarpasmeninių santykių prasme Lietuva ir jos žmonės negali būti palyginti arba varžytis su kitų šalių žmonėmis. Nes pastebiu, kaip skausmingai ir tarsi nenoriai tos varžybos imituojamos įvairiuose komentaruose, diskusijose, ypač neformalioje aplinkoje. Ryškūs du poliai, tarp kurių blaškosi sakantys “Ai, jūs tikri lietuviai, pasižiūrėkit į save, kokie visi pagiežingi, įtarūs, papilkėję” ir “Ką, mes blogesni už kitus? Už Tėvynę niekur tu, žmogus, geriau nerasi”.

Įdomiausia, kad narcisistinis ir nihilistinis požiūris sumišęs į vieną, ir sklinda iš tų pačių kalbėtojų. “Eikit, eikit, jūs, lietuviai, kokie jūs materialistai ir koks jūsų mentalitetas”, barškina klavą  lietuvis  kuriame nors Europos miestelyje.

Aš net nesakau, kad Lietuva pralaimi – laimėti arba pralaimėti galima tik tuomet, kai varžaisi turėdamas realų pagrindą būti pranašesniu, pralenkti – o tai turi būti matuojama vieningu, aiškiu sutartiniu matu. Kaip galima palyginti lietuvį pensininką su danu arba belgu pensininku? Lietuvį moksleivį su švedu arba ispanu? Žmogus yra padarinys, visada savo aplinkos, istorijos, ankstesnės kartos tąsa. Ir dar ankstesnės.

Niekada nelyginu Lietuvos su šalimis, kuriose lankausi. Nelyginu laimi – pralaimi aspektu. Ten yra anaip, čia yra šitaip. Chronologiniai kontrastai kartais pribloškiantys, bet nemanau, kad verta tai priimti asmeniškai.

Foto: mano.

Matyt, ne Tailandui – tai mano Kelionių Demonas kyla su rudeniu ir mano akimis ieško…

Kažko kito. To, kas ne šalia, kas kitaip, nenusibodę, nepanašu į; kas glūdi mirgančiuose fotografo džiaugsmų paviršutiniškumuose, o ne viduje.

Viso ko vidus yra vienas ir tas pats, ir niekur nereikia važiuoti, kad jį pačiupinėtum, prisimintum, susigrąžintum, reanimuotum.

O taip malonu save apgaudinėti… Štai emigruosiu į Briuselį ir turėsiu drąsos. Persikraustysiu į Paryžių, tai pagaliau tą ar aną. Vos tik atsidursiu Romoje, būtinai imsiuos…

Matyt, dėl to aš ir prisimenu Tailandą su tokiu saldžiarūgščiu šviežio pjūvio jausmu: triukšme, kvapuose, judesyje stebuklingai nubyra iliuzija, atkakli saviapgaulė apie tą kitur ir kitaip. Nėra kito laiko, nėra kito manęs. Na, bent jau kito manęs tai užtikrintai.

Bandau save sukrėsti prisiminimo elektrodais, pasakyti: niekur nevažiuoki, viskas čia. Bet kaip vaikas, paskubomis žadantis rytoj, rytoj pasiruošti kontroliniam, sakau: apsigaukim, pabėkim, dar kartą sužaiskim. Bus gražių nuotraukų ir dar vienas patvirtinimas, kad ten, kur man reikia, traukiniai nevažiuoja.

Foto: mano.

***

Trečias kartas Bankoke per pastaruosius 2,5 metų. Guliu viešbučio lovoje, geriu chemikalinę rūgščią kavą, šeima su kompanija Kinų kvartale ieško aukso (tiesiogine prasme – draugai nutarė Tailande įsigyti vestuvinius žiedus).

Kai buvome čia pirmą kartą, daugiausia fotografavom lūšnynus. Dabar gi galiu sau leisti vieną dieną niekur neiti, nes visos įdomesnės vietos aplankytos, o išėjusi fotkinu tik ką nors konceptualaus – užrašus, kokią įdomesnę situaciją… Dokumentuoti nebėra ko, nuotraukų ir taip šimtai. Taip pat atsisukau į urbanistinį peizažą, tą kitą Bankoką, sutraukiantį tūkstančius farangų dirbti betono džiunglėse. Žiūriu į šimus dangoraižių ir galvoje netelpa, kad kiekviename jų – tūkstančiai darbo vietų, ir visos jos užpildytos…

Ką gi, visi konceptai subinėn, nes vakar sugebėjome ištrinti pirmosios dienos BKK kadrus. Grrr. Na, palauksiu, kol grįš namo hakeris, gal pavyks kažkaip susigrąžinti.

Vakar supratau, kad vienintelis būdas apsipirkinėti gyvenant tokiame mieste – pirkimai online, nes nuėjus į kokį šešiaaukštį Siam Paragon tiesiog nesuvoki, kada įmanoma paragauti visko, kas parduodama ir kvepia, kada spėti užsukti į visas tviskančias parduotuves, kuriose, patikėkit, yra tokių gražių dalykų… Po Chiang Mai Night Bazaar’ų visgi susimąsčiau, kodėl mes ten tiek laiko gyvenome. Na, taip – bijojau Bankoko purvo, triukšmo ir atstumų, o bet tačiau gerai, kad turime čia tas kelias paskutines dienas – visiškai kitokie miesto dažniai, atmosfera, žmonės… Chiang Mai gyvenome palyginus it kaimelyje, o aš, kaip žinia, miesto mergina.

Tiesa, ilgiau čia pasilikti vis tiek turbūt nenorėčiau. Man patinka grožiai, man patinka gyventi gerai. Ir, nors Bankokas savo įvairove ir kiekiais turbūt panašus į kokį Niujorką (jame dar nespėjau apsilankyti, tad čia viso labo paspėliojimai), kontrastai šiame mieste tarp spindesio ir skurdo mano sąžinei sunkiai pakeliami. Šalia elgetų sudarkytais kūnais ir jų kūdikių, nakvojančių gatvėse, stūkso prekybos ir pramogų centrai, kuriuose moterys tobulomis šukuosenomis avi lubutenus. Tai yra tokia nesutaikoma perskyra, kad, tiesą pasakius, aš nenoriu jos liudyti. Turtingieji ir jų gyvenimo būdas čia garbinami, bet didžioji dalis populiacijos skursta ir nemanau, kad čia kada nors bus vidurinioji klasė.

***

Kaip gera būti tai mačius, kaip lengva, kai turi drąsos viską mesti ir iškeliauti. Rekomenduoju visiems nenuoramoms, bet – būtinai suvokiantiems, kad ne visur rasit Daniją ir ne visur bus penkios žvaigždutės… Ir kad tai yra žiauriai gerai

Kai kas mano, jog grįžimas – pripažinimas, kad padarėme klaidą išvykdami. Ne, grįžtam ne dėl to.

Pamenu, skaičiau žurnale apie porą – garsūs žmonės Los Andžele – kurie vos susiprojektavę ir sudizaininę namus viską išgriauna ir kuria kažką naujo. Žinau – kai kas ant liežuvio galo visada turi paruošęs diagnozę, bet mes truputį tokie. O jeigu be diagnozių?

Labai gerai, kad išvažiavom. Reikėjo pažiūrėti iš šalies į Lietuvą. Į save. Atsirado naujas santykis su šalimi, kurioje gimiau. Ji man dabar mažesnė ir nebe tokia reikšminga, nebe tokia vienintelė kaip anksčiau. Ir aš jos labai pasiilgau.

Pasiilgau draugų ir nedraugų. Vilniaus gatvių. Lietaus ir šalčio (o taip ). Sezonų ir nuotaikų kaitos. Šiaulių saikingai. Netgi savo tėvų.

Pagyvenau kitoje kultūroje ir ką? Supratau, kaip man patinka Vakarai. Su savo pasirinkimais, karuselėmis, dekadansu ir tvarka. Bet dabar, regis, galėčiau įsikurti bet kur Europoje. Neliko ankstesnio prisirišimo prie Lietuvos, bet žinau, kad vienareikšmiškai noriu gyventi vakarietiškoje kultūroje. Tai mano.

Jau matau: atsiminsiu pusmetį Azijoje kaip veik nerealų sapną ir man bus malonu.

Paskutinės dienos sapne, kurį prisiminsiu.

Tai faktas, kurio nebuvau įsisąmoninusi. O juk iš tiesų visi tie depresonai – tipinės emigrantų problemiūkštės.

Atskirtumo jausmas man sunkiausias. Pasiilgau draugų ir pažįstamų. Atrodo, grįžusi užatakuosiu kvietimais kavos ir nekavos. Vis flashback’inu, kaip neišnaudojau galimybės juos užatakuoti, kai gyvenome ten. Tipiška

Kultūriniai skirtumai – bene didžiausią verbalinės diarėjos pliūpsnį iššaukiantis momentėlis. Net nežinau, nuo ko pradėti. Turbūt nuo to nusvirusių rankų jausmo, kai keturišimtąjį kartą turi stoti gatvėje su vežimėliu ir bereikšmiai šypsoti, ir kažką ten mandagaus niurnėti tetulėms, dėduliams, mokinukams ir padavėjoms, nes, na, jie tiesiog pajuto, kad reikia mane susistabdyti ir skirti šiek tiek laiko bendravimui su Pija. Sakysit, nestok. Eik savais keliais ir ignoruok. Žinokit, jie visi čia tokie saldūs, kad pasijusčiau turbūt kaip per veidą trenkusi. Bet vargina, dievaži. Ypač todėl, kad esu gan niūrus žmogus.

Nors mėgau pasivaikštinėti parduotuvėse ir patyrinėti, kas ten gero, pastaruoju metu einu ten su griežtu sąrašu reikalingų daiktų. Nes neduokdie tave, vakarietę, pamatys neskubiai vaikštinėjančią. Supuls šešiese, choru užspiegs sawadee-kaaaaaaaaaaaaaah! ir šypsodamos laukimo pilnomis akimis tave sekios. Taip, buvo laikas, kai tikėjausi iš to naudos. Bet kai užklausus apie rankšluosčius tave veda prie kempinių, šampūnų, nors nė velnio nesugaudo, apie ką kalbi, ir vis tiek nepaleidžia… siutina apie tai net galvoti. Nepergyvenkit – jeigu klausinėji kainų ir nieko neperki, atšąla lygiai taip pat, kaip Lietuvoje. WTF? Nemoki kalbos, nelįsk į akis. Čia jau įjungiau ignoravimo režimą ir man nusispjaut, kaip jie pasijus. Na, turbūt aš tokia lengvai manipuliuojama, bet sakyt fakju irgi nesinori. O bet tačiau Chiang Mai aptarnavimo sferoje angliškai jie nemoka. Bankuose netikrinau.

Šaligatviai čia tragiški, o dažniausiai jų nėra (po pasivažinėjimo su Pija skauda raumenis; vežimėlį tuoj reikės virinti antrą kartą), oras klaikiai užterštas (nueini į sevenileven, nusiperki bandelių, grįžti dvokdamas išmetamomis dujomis), kokybiškų drabužių ar daiktų labai mažai ir jie palyginus brangūs, o feikais užverstos gatvės ir parduotuvės. Ir kai už feikines Prada balerinas prašo 600 Lt… Grrr. Blogiau, negu kai už feikinius Ray Ban’us prašo 30 Lt.

Praeidama pro eilinę nesveikai gražią mergą, vakarieniaujančią su žilagalviu senatve atsiduodančiu dedeliu arba riebaluotu vakariečiu proletaru, aš jau seniai nebegalvoju: o gal šįkart tai meilė?

Žinoma, taip rūgščiai kalbu po 4 mėnesių labai kitokioje kultūroje, kur mes visgi planuojame pabūti dar beveik metus – turime tam priežasčių (na, ne paslaptis, kad iš Lietuvos pabėgau nuo teisėsaugos).

Atvykus kelioms savaitėms visai kitaip nušvinta vietinių šypsenos, betarpiškumas, paslaugumas ir įvairūs talentai, kaip antai traukinukų gamyba iš alaus skardinių.

Atvykite. Nueisim kavos

Negi Tailande kitaip? Matėme tikrai paprastų žmonių. Jie nuostabiai gamina maistą, bet ilsėdamiesi visuotinai žiūri serialus, o ne skaito aukštąją literatūrą ar analizuoja žmogaus prigimtį. Galvoju, kaip čia yra, negi jie tokie tolerantiški? Bet tada toks kathoey, kurių mažuma vadinti čia net nelabai išeina, toleravimas rodo itin aukštą mažiausiai apsišvietusių visuomenės sluoksnių moralinį lygį? Aišku, aš tik atvykėlė. Negaliu sakyti, kad labai daug žinau “iš vidaus”, bet niekada neteko matyti, kad į kathoey būtų žiūrima nepagarbiai, paniekinamai, su pasibjaurėjimu. Bendrauja visi vienodai, ir tiek.

Anksčiau teko girdėti, kad šalis uždirba nemažas pajamas iš lyties keitimo operacijų, kurios čia legalios. Maniau, transseksualams čia rojus: ir dokumentus naujus gauna, ir kitokio vargo nemato. Tačiau vikipedijoje rašo, kad niekas jiems tų naujų dokų neduoda, o šeimoje paaiškėjus, kad vienas iš sūnų nori būti moterimi, tėvui tai vaiko praradimas.

Kai buvome Vientiane ir prie Tailando ambasados mus užpuolė liūtis, prisėdome prie australo ir tailandietės poros – vyras jau 11 metų gyvena su vietine, turi vaiką. Apie daug ką pasikalbėjome, kažkaip šneka pasisuko ir link kathoey. Jis sakė, kad žemiausiuose visuomenės sluoksniuose jie yra priimtini, netgi savotiškai skatinami, tačiau vidurinioji klasė ir aukščiau jų netoleruoja ir nenori turėti kontaktų.

Bet kathoey Tailande tikrai daug. Vadinasi, čia yra kažkokios palankesnės sąlygos transseksualams, transvestitams ir gėjams gyventi? Lietuvoje žmonės pusę amžiaus kankinasi, kol sau pripažįsta gyvenantys ne savo lyties kūne, kitą pusę gyvenimo kenčia aplinkinių patyčias ir įvairiausius formalius ribojimus. Tailande vyrų noras būti moterimis toks pastebimas, kad kyla klausimas: kodėl? Kokie čia privalumai? Gal todėl, kad tajų visuomenė apskritai labai infantili? Kur nueisi, visur rodo naivius serialus, merginos išpuoštos kaip lėlės. Parduotuvėse pilna aukštakulnių penkiametėms – taip, savo akimis matau mergaites, kurias mamos vedasi apautas plastmasinėmis kurpaitėmis su trijų – keturių centimetrų kulnais… Apie ortopedinius dalykus čia jau nebeverta kalbėti. Tiesiog vaikai nuo mažens pratinami flirtuoti su pasauliu, o moterys veikiausiai turi daugiau priemonių parsiduoti: tai ir kosmetika, ir raukinukai kaspinukai, ir kablai, ir statistinis faktas, jog dauguma santuokų Tailande vyksta iš išskaičiavimo. Gal jiems atrodo, kad moterimi būti kažkaip… smagiau? Labiau apsimoka?

Taip, kažkas jau gimsta tarp, bet faktas ir tai, jog aplinka įtakoja žmogų, formuoja jo siekiamybes ir skatina vytis labiausiai nepasiekiamus savo pačių vaizdinius. Šalyje, kur graži moteris yra baltai pudruota manekenė plastikiniais nagais ir blizgančomis netikros odos platformomis, vyrais būti tikriausiai pernelyg nuobodu.

Bet ką aš žinau. Aš iš Lietuvos, kurioje graži moteris yra per smarkiai įdegusi blondinė manekenė plastikiniais nagais, priaugintais plaukais ir blakstienomis, dažniausiai avinti grynos odos aukštakulnius ir besišvaistanti nauju mobiliaku. Tiesa, vyrai mūsuose dviejų ryškiausių tipų: įbauginti arba itin demonstruojantys jėgą. Man rodos, pastarieji irgi yra įbauginti. Transseksualų, tiesa, nedaug. Tie būna įbauginti gerokai prieš susivokdami, kokie yra iš tiesų.

Nong Toom, žinomiausia Tailando kathoey, taibokso čempionė, aktorė ir modelis.

Foto: media.photobucket.com

Ką gi, prieš tris savaites atradau kitą ypatingą vietą. Kitaip ypatingą, žinoma, visų pirma todėl, kad kitame pasaulio krašte. Bet tas senas miestas… jis man kalbėjo, kėlė paviršiun sumišusius jausmus, kažką priminė, įstūmė į svajones.

Į Laosą važiavome gauti naujos Tailando vizos. Žinojau, kad tai buvusi Prancūzijos kolonija. Ir išties Vientiano atmosfera unikali: visą laiką jaučiausi lyg atsipalaidavusiame pajūrio miestelyje, kur laikas slenka tingiai, o žmonės niekur neskuba. Prancūziški kavinukių stogai, šiuolaikiniai pastatai, prabangūs restoranai, nedidukėmis kolonomis nuramstyti gyvenamų namų balkonai, šalimais – azijietiški maisto prekystaliai, pavymui dūmijantys tuk-tukai, šlitinėjantys apatiški šunys, rytietiškos šypsenos… Tokia keistai europietiška Azija, kurioje pasijaučiau šiek tiek arčiau namų.

Kaip visada, nuotraukų mlijonai. Dalinuosi nedidele dalimi:

Ankstyvą rytą tuk-tuku dardėjome į Tailando ambasadą vizų. Pijai paparaciai tokiu paros metu nelabai prie širdies:

Toks vaikinas su dviem šunimis ambasados kiemelyje laukė savo vizos. Pija kraustosi iš proto pamačiusi šunis, pradeda urgzti, nors urzgiančio šuns čia nėra girdėjusi (vieną girdėjo kriuksintį, bet ten labiau kiaulė negu šuo). Teko stabtelėti, kol ji atsižiūrės:

Buvau sužavėta, kad kukliausiai atrodantys vyrai visgi darosi pedikiūrą. Pernelyg mažai mano pažįstamų lietuvių rūpinasi šia kūno dalimi… Pagarba!

Kaip suprantu, Vientianas daugumai ekspatų yra viso labo šalis, į kurią galima sulakstyti Tailando vizos – labai gaila. Miestas alsuoja ypatinga nuotaika – manau, būtų labai vertinga patirtis ilgiau jame užtrukti. Susidarė įspūdis, kad Vientianas ne toks komercializuotas kaip Tailando miestai. Gal jis iš turizmo nepasiima tiek naudos, kiek galėtų, bet užtat ten nesijaučiau industrijos dalimi, vakarietiška pinigine, kuri atvyko ištuštėti. Vietiniai gyvena labiau patys sau, o ne turistams – tai buvo malonus kontrastas Tailandui, kuriame tau visi sakys “taip”, nors vietoj prašytų krevečių gausi kiaulienos, bet vis tiek “taip”…

Rytą prieš išvykstant į Chiang Mai sėdėjau studentiškoje kavinukėje. Ant lygiai sustatytų dviračių už lango lijo lietus. Vientianas neskubėdamas budo. Kitoje gatvės pusėje viešbučio šeimininkė nubalintu veidu iš prikrauto sunkvežimio rinkosi daržoves. Gėriau savo karčią kavą ir ieškojau melancholijos priežasčių. Ko pasiilgau? Gal laikas poezijai? Bet rašyti – kaip mokytis vaikščioti. Kiekvienąkart.

Foto: Augusto Gutauto, mano.