Na, bent jau galima padaryti nuotraukų  

Užėjome į kavinukę, veikiančią gal kokį šimtą metų. Viskas kaip pas nykštukus – tuos, kur kaime:

Ant sienų – paveikslai vien tik su kavinės eksterjerais:

Mane visiškai sužavėjo didžiulis ąsotis kakavos ir dubuo grietinėlės. Šitokie masteliai! Po šio jaukumėlio riebumėlio pajutome, kur skrandis…

Mrs. Nielsen su savo granny’s cardy atrodė kaip interjero dalis

Turėjome dar vieną progą palinguoti galvomis, kad šita užeigėlė priiminėjo svečius tada, kai lietuviai dar buvo būrai, o jų vaikai ganydami gyvulius stovėjo savo myžaluose (ar tai karvių išmatose), kad nesušaltų.

Man netgi keista, kad Lietuva gretinama su kitomis šalimis, jų etapais, progresais… Juk tai visada buvo ir visada bus skirtingi pasauliai, susisiekiantys nebent labai paviršutiniška atributika: štai gatvėse važinėja tokie automobiliai, įstaigose teikiamos tokios paslaugos, parduotuvėse yra pirkti tokių produktų.

Kultūros, vidinės laisvės, vertybių, tarpasmeninių santykių prasme Lietuva ir jos žmonės negali būti palyginti arba varžytis su kitų šalių žmonėmis. Nes pastebiu, kaip skausmingai ir tarsi nenoriai tos varžybos imituojamos įvairiuose komentaruose, diskusijose, ypač neformalioje aplinkoje. Ryškūs du poliai, tarp kurių blaškosi sakantys “Ai, jūs tikri lietuviai, pasižiūrėkit į save, kokie visi pagiežingi, įtarūs, papilkėję” ir “Ką, mes blogesni už kitus? Už Tėvynę niekur tu, žmogus, geriau nerasi”.

Įdomiausia, kad narcisistinis ir nihilistinis požiūris sumišęs į vieną, ir sklinda iš tų pačių kalbėtojų. “Eikit, eikit, jūs, lietuviai, kokie jūs materialistai ir koks jūsų mentalitetas”, barškina klavą  lietuvis  kuriame nors Europos miestelyje.

Aš net nesakau, kad Lietuva pralaimi – laimėti arba pralaimėti galima tik tuomet, kai varžaisi turėdamas realų pagrindą būti pranašesniu, pralenkti – o tai turi būti matuojama vieningu, aiškiu sutartiniu matu. Kaip galima palyginti lietuvį pensininką su danu arba belgu pensininku? Lietuvį moksleivį su švedu arba ispanu? Žmogus yra padarinys, visada savo aplinkos, istorijos, ankstesnės kartos tąsa. Ir dar ankstesnės.

Niekada nelyginu Lietuvos su šalimis, kuriose lankausi. Nelyginu laimi – pralaimi aspektu. Ten yra anaip, čia yra šitaip. Chronologiniai kontrastai kartais pribloškiantys, bet nemanau, kad verta tai priimti asmeniškai.

Foto: mano.

Su liūdna šypsena prisimenu tuos masinės universitetinės isterijos laikus, kai mergos iš paralelinių klasių stojo į gaisrininkystę, kad tik įstot. Kaip mes pasidavėm tai popieriukų manijai… Ir kiek dėmesio bei energijos kai kurie iššvaistėme formaliems dalykams.

Na, bet, palyginus su visu gyvenimu, dvylika metų – visiškas niekis. Nesakau, kad juos iššvaisčiau, bet nenupasakosiu savo džiugesio, kai šiandien nuvariau į savo pirmą paskaitą Žirmūnų darbo rinkos mokymo centre. Skamba išdidžiai? Haha!

8 mėnesiai, kiekvieną dieną po 6 valandas. Manau, per tiek laiko neišvengiamai išmoksiu siūti ir jūs eisite pas mane už brangiai

Šiandien išmokau atlikti išmatavimus ir siuvau kelias siūles rankomis. Vieną gyvatę teko ardyti 4 kartus.

Man patinka, kad dėstytojas yra perfekcionistas ir pedantas. Toli eisim. Viena mergina mokosi ten du mėnesius nuo nulio ir jau siuva sau drabužius. Mokslas iš esmės individualus. Pasaka.

Ir tada man neberūpės topšopai ir olseintsai, nereikės kankintis, kad sezono tendencijos tiesiog ne man, be to, tikiu ir finansine šitos užmačios nauda. Pasveikinkit mane!

Tiesa, ką tikrai galėjau per tuos dvylika metelių nuveikti, tai išmokti vairuoti… Čia jau reikia atskiro pousto, nes nu…

Tu sensti, pasakė jis. Matau tavo raukšles. Tu sensti gražiai; žinau, kad tavo raukšlės užsidirbtos. Tu būsi graži sena, pasakė jis.

Aš neišsigandau.

Foto: Augustas Gutautas.

www.youtube.com/watch?v=G4cyNK3BW7Q

Jei kurčiau filmą, jis būtų veik be siužeto, bet būtinai su šiuo garso takeliu.

Man atrodo, yra tokių atlikėjų, kurie neišmoksta, neįvaldo, galiausiai neišvaidina savo rolės scenoje.

Regis, šitos energetika buvo iki jos; regis, šitai mirus buvusieji greta prisimins kažką daugiau nei žmogų ar balsą.

Peržiūrėjau daug savo mėgiamiausios dainos įrašų. Didelėse koncertų salėse su gigantiškais sietynais, kai kur -- pernelyg apšviestose, su atlenkiamomis medinėmis kėdėmis, arba roko scenose, arba laidų filmavimuose. Visur permuša Marizos energetika -- orkestrų muzikantai sėdi ir vos ne sakraliai žvelgia į ją, išgyvenančią savo apraudamą istoriją.

Asmenybės, kurios keičia pasaulį aplink save, vedasi iš paskos, turi misiją ir ją žino. Netgi veiklos tipas nėra toks svarbus, nes įtaka, apžavas, įtaiga -- ne pačiame mene, sociume, politikoje ar kitoje žaidimo aikštelėje. Ji asmenybėje, kuri gyvo koncerto metu įelektrina orą, paskui nutilusi apsiverkia -- ir netgi tai yra stipru.

Jau atrandu, kokios skirtingos yra laimės rūšys. Pavyzdžiui, buvimas su šeima. Šią vasarą esu pajutusi kai ką su niekuo kitu nepalyginamo: šeiminė laimė, geri santykiai yra daugiausia, ką galima turėti -- žmogiškame lygmenyje. Noriu pasakyti, sociumas, savirealizacija yra ypač svarbūs, tačiau bent jau aš į juos nepasineriu tiek, kiek į šeimą -- taip jau susiklostė.

Yra buvę keli epizodai: parkas, plieskia saulė, mes juokiamės, šalia strikinėja sveikas, dėmesio nestokojantis vaikas, viduje neįprastai ramu ir viskas yra gerai. Kaip rojuje. Kaip jehovistų brošiūrose su žaliomis pievomis ir įvairių rasių žmonėmis, kurių kelios kartos džiaugsmingai renka vaisius. Jaučiausi tarsi mirusi. Mano gyvenimas ne apie ryškiaspalves brošiūras, jis kitoks; aš ne iš to paveikslėlio. Bet prisipažinsiu, nors ir svečiuodamasi tose situacijose, jaučiausi kaip Rojuje.

Dar yra draugai. Šiame fronte keletą metų judesiai buvo aprimę, bet -- kaip visada norėjau -- pagaliau santykiai ima išsigryninti. Galiu sau leisti bendrauti tik su asmenybėmis, kurias išties noriu matyti, kurios mane prasmingai atspindi. Taip, suprantu, kad absoliučiai visi sutikti personažai mano kelyje yra neatsitiktinai, tačiau tuos, su kuriais leidžiu daugiausia laiko -- ar bendrauju atviriausiai -- nepaprastai vertinu. Jau patyriau: visi santykiai dūžta. Kuo brangesni, tuo skaudžiau. Bet darau išvadą, kad grįžimai rodo brandą. Abipusę. Ir aš tuo džiaugiuosi.

Kad jau draugų tema, niekada nepamiršiu epizodo, kai su Mrs. Nielsen kaži ko važinėjomės po Vilnių, kol galiausiai pasiklydome, kalbėdamos apie esmių esmes, o tada paaiškėjo, kad raižom atlapais langais po Žvėryną, visu garsu plėšiant maršui… Mes kvatojome ir verkėm tuo pat metu, mylėjome viena kitą ir gailėjome nežinia ko, ir žinojome: yra labai mažai žmonių, su kuriais galime sau leisti.

Dar būna asmenys, su kuriais išgyveni filmą. Trūksta tik užuolaidas kedenančio vėjelio ir kokio skoningo muzikinio fono. Jie užkelia mus į euforines aukštumas, išvaro iš proto drugelius pilve ir paskatina rašyti eilėraščius. O tada meta mus dėl to, kad buvo nesėkminga diena.

Ir žinot ką? Iki šiol nenumanau, su kuo sužaisčiau “Afterlife”.

www.youtube.com/watch?v=j0tUpZlWptI

Matyt, ne Tailandui – tai mano Kelionių Demonas kyla su rudeniu ir mano akimis ieško…

Kažko kito. To, kas ne šalia, kas kitaip, nenusibodę, nepanašu į; kas glūdi mirgančiuose fotografo džiaugsmų paviršutiniškumuose, o ne viduje.

Viso ko vidus yra vienas ir tas pats, ir niekur nereikia važiuoti, kad jį pačiupinėtum, prisimintum, susigrąžintum, reanimuotum.

O taip malonu save apgaudinėti… Štai emigruosiu į Briuselį ir turėsiu drąsos. Persikraustysiu į Paryžių, tai pagaliau tą ar aną. Vos tik atsidursiu Romoje, būtinai imsiuos…

Matyt, dėl to aš ir prisimenu Tailandą su tokiu saldžiarūgščiu šviežio pjūvio jausmu: triukšme, kvapuose, judesyje stebuklingai nubyra iliuzija, atkakli saviapgaulė apie tą kitur ir kitaip. Nėra kito laiko, nėra kito manęs. Na, bent jau kito manęs tai užtikrintai.

Bandau save sukrėsti prisiminimo elektrodais, pasakyti: niekur nevažiuoki, viskas čia. Bet kaip vaikas, paskubomis žadantis rytoj, rytoj pasiruošti kontroliniam, sakau: apsigaukim, pabėkim, dar kartą sužaiskim. Bus gražių nuotraukų ir dar vienas patvirtinimas, kad ten, kur man reikia, traukiniai nevažiuoja.

Foto: mano.

Atsisukau neiškart. Buvo smarkiai sulysęs, dar tamsesniu veidu, tik prakaulus jis atrodė ypač tolimas visiems susirinkusiems. Nuo vyno įraudę, nuo vartojimo patenkinti tų kitų žandai. O jis ką. Jis Poetas. Mano Mylimas Poetas. Visas pajuodęs ir anapusinis.

Balsas buvo kažkaip pasikeitęs. Aukštesnis, berniūkštiškas, kartais pajuokiantis, nors man, glosčiusiai tekstą akimis be garso, norėjosi daugiau intonacinio dramatizmo.

Skaitė, o viskas jau buvo girdėta. Kai ką, rodės, net mokėjau atmintinai – nors netiesa, neskaičiau jo daug. Tiesa, saugau visas knygas – su dedikacijomis, noriu pažymėti. Retai ištraukiu iš lentynos, nes jos – kaip įsikūnijęs švininis klausimas: „O tu dar rašai?“

Jo poezija yra tikra. Ji yra patyrimas. Todėl, kad ribinis. Kaip vaikas. Egoistiškas. Bet iki galo. Aš net nesvajoju turėti tiek drąsos. Na, bent tokį aš jį pažinau. Tai buvo seniai.

Nedrįsau prieiti. Žinojau, kad nepažins. Viskas, ką galėjau pasakyti, buvo taip nereikšminga ir mandagu.

Priėjau. Buvo draugų. Bardas.

Ar ne keista, kaip skiriasi artumas. Su vienais žmonėmis jis toks apčiuopiamas, bet įsimena ne tiek ilgai palyginus su idėjiniu, neišpildytu artumu.

Net Bardas nepažino. Tai geras ženklas – kad pasikeičiau nuo tų laikų, kai mano pravardė bohemščikų tarpe buvo Ledas. Atrodo, aš savotiškai net derėjau prie jų kompanijos. Kaip frykas, iš kurio nesitikėtumei raidžių pažinimo. Man atrodo, jiems buvo taip nuoširdžiai keista ir smagu, kad jas pažinau.

Pasakiau, kad noriu padėkoti.

Kai kas nori tau padėkoti, pasakė Bardas su jau šiek tiek šelmišku šypsniu. Nebe tiek mandagiu.

„Noriu padėkoti už skaitymą. Buvo tikrai labai gera Tave girdėti.“ Ką kita pasakysi… Juk tai ir yra tiesa. Velniop išieškotus dialogus.

Jis padėkojo. Nepažino, nesuprato.

„Linkėjimai Tau nuo Odaliskos“, paglosčiau petį. Nenorėjau šito sakyti, bet yra žmonių, kurie manęs niekaip kitaip ir nepažino.

„ČIA TU?“

Jam patiko mano eilėraščiai proza. Jis mėgo juos labiau nei mano surimuotus, suskaičiuotus, pasistengtus. Gal vieną tokį ir turiu. Lyg ir nesunku suskaičiuoti, bet niekad nenorėjau. Norėjau būti šiek tiek netvarkinga. Netaisyklinga. Todėl nesimokiau, neprašiau, kad kažkas mano kūrybą redaguotų, papildytų arba gražintų. Mano Mylimas Poetas kartą sakė, kad nesu gimusi būti mokine. Ir gerai – niekas man juk nepasakys, kaip tai daroma, kad ir kas tai būtų. Galiu eiti tik apgraibomis. Man kūryba visada buvo ėjimas apgraibomis, tas bejėgiškumas, apsinuoginimas, visiškas savitumas. Neskubrus odos nusilupimas ir leidimas čiupinėti gyvą mėsą.

Ir vienatvė. Nešiojimas, brandinimas, rašymas-braukymas ir paskui tas netikėtas vakaras, kai viskas sugula į žodžius, o kūną krečia neįprastas drebulys.

Pasiilgau to. Bet gyvenu su sąmoningu pasirinkimu nebūti viena, save išdalinti po smulkų buitišką gabalėlį kasdien mainais į sveiką psichiką, nevienatvę, normalų šeiminį gyvenimą.

Gal kažkas moka – aš negebu su šeima susieti rašymo kaip ieškojimo, užsidarymo, to vilkiško ratų sukimo aplink save, kad išspausčiau eilutę, kurią paskui subraukysiu ir suksiu ratus aplink kitą.

„O tu dar rašai?“

Bandžiau pasakyti kažką tikro, bet gal pernelyg jaudinausi. Be to, buvo žmonių.

„Nėra laiko, ar ne?“ Paklausė taip nepakeliamai mandagiai, taip lyg ne manęs, lyg ne peroksidinės blondinės netikru įdegiu.

Siaubas, kaip mandagiai. Kokie keisti gyvenime pasirinkimai ir kokios keistos jų kainos.

„Nėra laiko.“

O juk iš tiesų. Viskas yra pasirinkimas. Prarasti tėvus, draugus, sugyventinius dėl to, kas tik tau vienam labai asmeniškai svarbu – ir drąsa, ir vis dėlto ne mano pasirinkimas. Sakau taip, nes mane visada jaudino tas atvirumo, apsinuoginimo klausimas: nuoširdi, patirtinė kūryba vienintelė nuginkluoja. Ta fantazinė – jau kitas lygis, bet pradžia, kaip kažkas sakė, savos patirties išprakaitavimas – aš to bijau.

Žinau, kad pasaulis nuo vienos bereikalingos knygos-bandymo bus išvaduotas. Argi ne puiku?

Kartais, labai retai, ir vis rečiau – atsikabina kažkoks kabliukas, prasiveria durys ir vyksta tai, ką tik stebiu. Manyje. Tai, ką tik seku, o ne kuriu.

Kol kalbėjomės, laikiau Piją ant rankų. Nepamenu, kaip atsisveikinom. Man buvo truputį liūdna, kad esu taip toli nuo jų.

Tiesa, jeigu Pijos nebūtų, o aš vis dar siautėčiau Namuose Be Sienų, kas žino, ar būčiau arčiau. Kas žino, ar būčiau.

Ši daina man primena tas valandas, kai jie mylisi melancholiškai, jau ilgėdamiesi vienas kito; jie neieško žodžių tam pasakyti, bet jaučia, kad pirmo akių kontakto karštis slopsta, pirmo prisilietimo magija sklaidosi. Tai liūdnas išėjimas iš nuostabios ir vertingos būsenos “čia ir dabar” – tai gal vienintelis prasmingas šalutinis įsimylėjimo poveikis.

Jie jau pasiilgo to, kuo ką tik buvo ir nesąmoningai gedi dėl to, kuo vienas kitam taps.

Romantiška meilė yra stambiausio masto apgavystė, kuriai visi iki vieno noriai pasiduodam. Statom namus iš kortų, atiduodam nuo jų raktus.

Jeigu supranti, kad tai tik paralelinė tikrovė, esi laimingas. Bet kortų nameliuose įsikurti ilgam rizikinga: žinau žmonių, kurie tai patyrę iš įpročio niekur nekabina fotografijų.

Esu sutikusi kelis tokius žmones. Kaip taisyklė, vienturčiai. Šį tą nuveikę. Šio to niekad neįveiks, nes sielose tokios skylės, kurių neužkamšys nei rekordiniai moterų skaičiai – arba labai maži skaičiai ir itin arogantiškas priėjimas – anei vertintini darbai.

Man gaila šitų žmonių, nors žinau, kad žmonių negalima gailėti. Aš pažįstu jų alkį; aš matavau jų skaudesius, bet nesugebėjau pasiekti jų dugno ir tai man leidžia jaustis sveika. Tiesa, jie klaikiai erzina. Jie pasako bjaurių dalykų ir tik po kelių dienų sau surepetuoji galingus atsakymus.

Kai kuriuos iš jų kažkaip labai piktai myli. Ir nesupranti, kaip čia yra.

- ritualinis plaukų šalinimas nuo kūno. Nenoriu kitus metus praleisti gauruota kaip pasenusi lesbietė (brangiosios, tik nepykit. Juk jūsų filmai – mano mėgstamiausi!);

- viena kita grožio procedūra: veido trytmentai, pylingai, eko aliejai, nebekasdienis svečias makiažas – gal net nagų lakas?

- grindų mazgojimas. Ten, kur jautiesi silpnas, prietarai ypač valdo. Savo brangios Namų Tvarkytojos į biudžetą kol kas neįtraukėme, tad autosugestija čia ne pro šalį;

- nesusipjovimas su Mano Mylimu Juo.

Kažkodėl staiga pagalvojau, kad mes turime bendrą vaiką, o beveik nesame šokę kartu. Ar kažką praleidome? Vargu bau. Gal vyrai, su kuriais šoki, ir tie, su kuriais augini vaikus, nevisada tie patys? Mano Mylimas Jis turi visas idealaus Gyvenimo Draugo savybes. Sakau netirštindama. Ir kai retkarčiais, prisiminus kokį Pažįstamą, šmėsteli klausimas, ar tarp mūsų galėjo būti kas nors daugiau, prisimenu Jį, Piją ir suprantu, kad ne. Yra žmonės, su kuriais prasilenki, ir tie, su kuriais lieki gyventi.

Sveikinu tuos, su kuriais prasilenkėme – visi esame ten, kur turime būti.

Sveikinu tuos, kurie liko mano gyvenime nepaisant ugnies, kalavijų, kreivų veidrodžių ir šaltų pauzių.

Sveikinu tą, kurio gyvenime likau aš.

Su Naujais visus! :*

Foto: mano.