Negi Tailande kitaip? Matėme tikrai paprastų žmonių. Jie nuostabiai gamina maistą, bet ilsėdamiesi visuotinai žiūri serialus, o ne skaito aukštąją literatūrą ar analizuoja žmogaus prigimtį. Galvoju, kaip čia yra, negi jie tokie tolerantiški? Bet tada toks kathoey, kurių mažuma vadinti čia net nelabai išeina, toleravimas rodo itin aukštą mažiausiai apsišvietusių visuomenės sluoksnių moralinį lygį? Aišku, aš tik atvykėlė. Negaliu sakyti, kad labai daug žinau “iš vidaus”, bet niekada neteko matyti, kad į kathoey būtų žiūrima nepagarbiai, paniekinamai, su pasibjaurėjimu. Bendrauja visi vienodai, ir tiek.

Anksčiau teko girdėti, kad šalis uždirba nemažas pajamas iš lyties keitimo operacijų, kurios čia legalios. Maniau, transseksualams čia rojus: ir dokumentus naujus gauna, ir kitokio vargo nemato. Tačiau vikipedijoje rašo, kad niekas jiems tų naujų dokų neduoda, o šeimoje paaiškėjus, kad vienas iš sūnų nori būti moterimi, tėvui tai vaiko praradimas.

Kai buvome Vientiane ir prie Tailando ambasados mus užpuolė liūtis, prisėdome prie australo ir tailandietės poros – vyras jau 11 metų gyvena su vietine, turi vaiką. Apie daug ką pasikalbėjome, kažkaip šneka pasisuko ir link kathoey. Jis sakė, kad žemiausiuose visuomenės sluoksniuose jie yra priimtini, netgi savotiškai skatinami, tačiau vidurinioji klasė ir aukščiau jų netoleruoja ir nenori turėti kontaktų.

Bet kathoey Tailande tikrai daug. Vadinasi, čia yra kažkokios palankesnės sąlygos transseksualams, transvestitams ir gėjams gyventi? Lietuvoje žmonės pusę amžiaus kankinasi, kol sau pripažįsta gyvenantys ne savo lyties kūne, kitą pusę gyvenimo kenčia aplinkinių patyčias ir įvairiausius formalius ribojimus. Tailande vyrų noras būti moterimis toks pastebimas, kad kyla klausimas: kodėl? Kokie čia privalumai? Gal todėl, kad tajų visuomenė apskritai labai infantili? Kur nueisi, visur rodo naivius serialus, merginos išpuoštos kaip lėlės. Parduotuvėse pilna aukštakulnių penkiametėms – taip, savo akimis matau mergaites, kurias mamos vedasi apautas plastmasinėmis kurpaitėmis su trijų – keturių centimetrų kulnais… Apie ortopedinius dalykus čia jau nebeverta kalbėti. Tiesiog vaikai nuo mažens pratinami flirtuoti su pasauliu, o moterys veikiausiai turi daugiau priemonių parsiduoti: tai ir kosmetika, ir raukinukai kaspinukai, ir kablai, ir statistinis faktas, jog dauguma santuokų Tailande vyksta iš išskaičiavimo. Gal jiems atrodo, kad moterimi būti kažkaip… smagiau? Labiau apsimoka?

Taip, kažkas jau gimsta tarp, bet faktas ir tai, jog aplinka įtakoja žmogų, formuoja jo siekiamybes ir skatina vytis labiausiai nepasiekiamus savo pačių vaizdinius. Šalyje, kur graži moteris yra baltai pudruota manekenė plastikiniais nagais ir blizgančomis netikros odos platformomis, vyrais būti tikriausiai pernelyg nuobodu.

Bet ką aš žinau. Aš iš Lietuvos, kurioje graži moteris yra per smarkiai įdegusi blondinė manekenė plastikiniais nagais, priaugintais plaukais ir blakstienomis, dažniausiai avinti grynos odos aukštakulnius ir besišvaistanti nauju mobiliaku. Tiesa, vyrai mūsuose dviejų ryškiausių tipų: įbauginti arba itin demonstruojantys jėgą. Man rodos, pastarieji irgi yra įbauginti. Transseksualų, tiesa, nedaug. Tie būna įbauginti gerokai prieš susivokdami, kokie yra iš tiesų.

Nong Toom, žinomiausia Tailando kathoey, taibokso čempionė, aktorė ir modelis.

Foto: media.photobucket.com

Turėtų būti kietas šitas Ph. D., galvoju. Ir išties: knyga labai naudinga tuo, jog ne vien analizuoja, bet ir pateikia klausimus asmeniniam apmąstymui, taip pat siūlo pratimukus, kurie realiai prideda kasdienybei pozityvumo.

Pavyzdžiui, ritualai. Sukurkite ritualus. Darykite tai, kas jums malonu, ir paverskite šiuos veiksmus, momentus, veiklą rutinos dalimi. Tai galėtų būti bet kas – ėjimas į sporto salę, pasimatymai su partneriu trečiadieniais, tapymas. Aš sugalvojau, kad man malonūs ritualai galėtų būti joga, ilgi pusryčiai, rašymas, pasakos skaitymas Pijai prieš miegą, filmai. Iki jogos mokyklos dar neprisikasiau, bet ilgais pusryčiais dabar mėgaujuosi kasdien, o su Pija vakarais skaitome “Hobitą”. Tal teisus: kad ir kokie tai paprasti dalykai, sąmoningas bei reguliarus jų kartojimas padeda akcentuoti jaučiamą malonumą. Beje, rutininis jų kartojimas, pasak autoriaus, nesumažina gyvenime spontaniškumo, nes visada gali fantazuoti, rinkdamasis pasimatymo vietą ir panašiai.

Dar viena gera idėja – padėka už patirtus teigiamus dalykus: vakarais vieni, su vaiku ar partneriu surašykite penkis dalykus, už kuriuos tądien esate dėkingi. Skanus suvalgytas pyragas, pasivaikščiojimas parke, šiltas pokalbis su draugu – kai imi skaičiuoti, pasirodo, kad malonumą patiri ne taip jau retai, o prisimindamas jį dar kartą išgyveni teigiamas emocijas.

Paprasčiau nebūna, ar ne?

Gera knyga, aš ją skaitysiu.

Naktelė – viena košmariškiausių, mat kelionė iš Koh Phangan prasidėjo vakar 1 pm – plaukėme keltu į vietovę savitu pavadinimu Chumporn. Tiesa, nebe katamaranu. Per tas kelias valandas Pija įgijo kokias tris tailandietes aukles ir mano vaizduotėje jau iškilo nuostabi vizija, kaip aš jas visas ir nusisamdau.

O jau paskui autobusiukas iki Bankoko. Sakote, Lenkijoje prasti keliai? Tikriausiai nebuvote Tailande? Na, reikia pripažinti, kad už kelius šįsyk kaltesnis autobusas – yra tekę jais keliauti po šią šalį ir įspūdžiai buvo žymiai geresni. Šįkart jis labai priminė katamaraną. Iki negalėjimo skaudantis kryžkaulis, kaistančios ir tinstančios pėdos, nuo kratymo tvinkčiojanti galva – ir tai tik antrą kelionės valandą iš septynių.

Bet išgyvenome. Pusė kelio įveikta, o likusius 700 km už 3,5 valandos nuskrisime. Kaip gerai, kad Dievas sukūrė lėktuvus…

Būtų mano valia, šiandien vidudienį atsidūrę Chiang Mai miegotume iki rytojaus ryto. To veikiausiai nebus, nes Pija visai gerai pailsėjo pas tėvą sterblėje – kaip visada: kuo mums blogiau, tuo jai geriau.

Kokie įspūdžiai palikus salą? Prisipažinsiu, tikėjausi geriau. Thong Nai Pan Yai paplūdimys buvo nuostabus, užtat privažiavimas iki jo sąlygojo Mano Mylimo Jo skrydį nuo motorolerio beigi ilgai gijusias žaizdas. Haad Yao paplūdimys buvo žymiai labiau išvystytas, kaip ir pats mūsų rizortas, užtat jūra pasirodė besanti iki kelių ir aš atradau, kad tai ne visada gerai. Tiesa, dvi savaitės ten pralėkė žiauriai greitai. Beveik neįdegiau, nespėjau ir nuobodulio pajusti. Na, bet čia tas atvejis, kaip kažkas nuostabiai mestelėjo, when you have kids, Saturday is just another kind of Monday.

Tiesa, Pija auga akyse ir mus labai džiugina. Kartais užsižiūriu į ją ir šypsausi – nereikia jokio filmo, faina stebėti vien kaip ji žaidžia, kiauksi, kaip leidžia tą savo egzaltuotą garselį „ach“, kai būna soti, pamiegojusi ir pamato ką nors įdomaus. Arba kai išmoksta ko nors naujo: viešbučio lovos galvūgalyje atradusi lentyną, į ją kibosi ir stojosi, o kai pavykdavo, taip džiugiai ir triumfuojančiai klykteldavo O jau tada siekdavo stikliniais pakabučiais nukarstytos naktinės lempelės, kurios vieną iš pakabučių paskui priseginėjau atgal.

Nutiko ir vienas kitas nelinksmas dalykas. Čia pirmąkart Piją sužalojau, prispaudusi pirščiuką vežimėlio rankena (prisiminkite, ką rašiau apie pigius daiktus). Kiekvienąkart atmintyje susigrąžinus tą jos šaižų, kaip niekad garsų spiegimą iš skausmo mano kūną perbėga nemalonūs diegliai. Ir kaip ji į mane žiūrėjo, o aš neiškart supratau. Gerai, kad kitoje gatvės pusėje dirbo ta maloni gydytoja. Ji sakė, kad dar daug tokių dalykų atsitiks.

O paskutinį vakarą saloje vakarieniaudami pas Erelį apskritai keistu būdu išgyvenome. Vietiniai čia paplūdimiuose mėgsta turistų pramogai šaudyti fejerverkus. Laukiant vakarienės laikiau Piją ant rankų, kai iš už nugaros atsklido garsas, lyg griūtų trijų aukštų stiklinis pastatas. Nepamenu, kuriuo metu Pija pradėjo klykti iš baimės, bet aš beveik nustebau ją išgirdusi – mačiau tik, kaip visur aplink mus skraido žalios ir geltonos liepsnos. Dukters balsas tarsi pažadino. Tas fejerverkas sprogo ant žemės už kelių metrų. Lėtai atsistojau ir nuėjau į kavinės vidų. Nesuprantu, kaip nė viena liepsna mūsų neužkliudė.

Aš labai tikiu Sergejumi Nikolajevičium, kuris sako, jog nėra žmonių veiksmų, yra Dievo valia, Vyksmas, kuriam priešintis, reaguoti agresyviai nepatartina – ta agresija tiesiog apsisuks ir grįš atgal. Viskas, kas vyksta, turi vykti. Nuoskaudos ir priešinimasis yra beprasmiai – skaudūs, iš pažiūros neteisingi įvykiai turi savo paskirtį. Bet visgi žiauriai norėjosi tam bičui, kuris uždegė fejerverką, išrėžti ką nors bjauraus. 

Niekam nieko nepasakiau, aišku. Visi greit susipakavo ir dingo. Manęs niekas nepaklausė, ar viskas gerai, ar nieko neatsitiko. Mano Mylimas Jis ramindamas pasakė: „Einam atgal, jau niekas nebesprogdins, o jeigu sprogdins, kas nors duos jiems į galvą“. Man būtų žymiai labiau patikęs žodis „aš“ vietoj „kas nors“. (Bet visais kitais gyvenimo atvejais knygas skaitantis verslininkas yra geriau nei verslininkas su boloniniais šortais ir Nike tapkutėm.) Maisto laukėme dar dvi valandas, o padavėjas sąskaitoje įrašė 80 batų daugiau nei priklausė.

Taip pat žinau, jog mums neatsitinka visi tie blogesni dalykai, kurie šiaip jau galėtų atsitikti, dėl kažkokios priežasties. Velnias, kartais taip susimąstai, žmogus. Viskas taip trapu. Dažnai žiūriu į Piją ir primenu sau, kad ji čia atsirado turėdama savo paskirtį, kad ji mane mokys lygiai kaip ir aš ją. Kad galime greitai viena kitą prarasti, bet, kaip jau sakyta. Vyksmas.

Einu, pamaitinsiu ją.

Skaitau knygas. Čia, Thongsala miestuke, aptikau visą Roald Dahl kolekciją!  Pasiėmiau porą knygų ir gailiuosi, kad jos ne po 1000 puslapių.

Kartais atsitinka įdomus dalykas: mano galvoje ima vyniotis veiksmas arba kalbėtis žmonės ir… tarsi nuslystų koks kabliukas, lėtai prasivertų durys… Jeigu imu klausytis to, kas ten vyksta, tai, regis, žmonės ar įvykiai mano galvoje tampa savarankiški, o man telieka juos stebėti. Bet vos tik pagaunu save, kad oba!  – viskas išsyk nutrūksta. Reiktų pasimokyti ilgiau juos stebėti ir neįsikišti.

Gulinėdama ant šezlongo labai aiškiai visiems laikams įsisąmoninau vieną dalyką: reikia save mėgti. Reikia mėgti savo gyvenimą, investuoti į asmenybę, kad būtum pats sau patrauklus, įdomus. Nežinau, ar esate patyrę, bet kaip dažnai man yra tekę jaustis, lyg šventė vyktų kažkur kitur, o aš tokia viena, atsiskyrusi. Tai va, būtų gerai pačiam sau tapti švente kuo dažniau. Investuoti į save – tai mėgautis veiklomis, daryti tai, kas tave puošia, nuo ko tau malonu, kas plečia akiratį ir pasaulėjautą. Tapyti, lankyti vaikų namus, leisti žmonėms tave pažinti, imtis ko nors pirmą kartą. Ne todėl, kad gyvenimas trumpas – tai bjaurus ir kvailas posakis – o todėl, kad atsidūręs aplinkybėse, kurios tikrai paryškina vienišumą, mokėtum iš situacijos imti, ne tik duoti. Tai taip lengvai tampa įpročiu – laukimas geresnių laikų ir tas toks nuolatinis tenkinimasis bet kuo, lyg būtų koks nors rytojus, kuris tave ištaisys.

Ar esi laimingas? Taip, jeigu esu išsipildęs. Jeigu myliu. Jeigu turiu prisiminimų ir ne viskas buvo, kaip norėjau.

Išoriškai veikiame daug, sapnai siautulingi, Pija neleidžia nuobodžiauti (ji jau turi dantuką ir moka sakyti “mama” – arba “am am”, kaip pasitaiko ), bet dažnai įkrentu į visokių apmąstymų debesį.

O kas, jeigu negrįžtume? Pasaulis tada sumažėja. Telpa mano viduje.

Galiu iš čia išsivežti, ką noriu. Visus įsivaizduojamus draugus, dėl kurių kažkada prietaringai norėjau pasilikti…

Daina apie.

Išvykstame kovo 22 dieną. Laiko visai nedaug, bet man kažkodėl visa atrodo taaaip toli…

Ir kaip mes sugalvojome kraustytis į tą Tailandą? Man atrodo, tai neįvyko atsitiktinai, staiga, kaip visiems aiškiname. Kartais galvoju, kad ilgai tai prišaukinėjau ir kad tai bus kelionė dvasingumo link (aha, pačiai juokinga). Nes kam Tailande aukštakulniai, madų žurnalai, kosmetika ir skaudanti širdis dėl suknistai brangių dizainerių kūrinių. Ten tingu sukti galvą apie išoriškumus. Viskas sukasi apie įspūdžius ir vidinį turtėjimą: ką naujo tądien pamatyti, sužinoti, patirti. Kaip nesusirieti dėl to, kuris eis užpilti motoroleriui benzino. Kaip sukurti gražesnę nuotrauką. Nesakau, kad tam trūks plyš reikalingas egzotiškas kraštas. Bet gi ne paslaptis, kaip pasikeitusi aplinka įkvepia. Ir tikriausiai būtų kita potekstė, jeigu planuotume varyti į Ameriką.

Va taip keistai viskas ir apvirsta: planavau rašyti nedvasingą stiliaus blogą, o išeis dvasinės kelionės blogas.

Reikia tikėtis, viskas nesibaigs tokiais žemiškais bajeriais kaip vaiko viduriavimas ir dehidratacija.

Kartais man taip norėtųsi viską apie save papasakoti, bet bijau, kad neliks anei vieno žmogaus, kuris su manimi sveikintųsi. Todėl savotiškai malonu grįžti į tą savo vidinį užkaborį, kur aš viską žinau. Ir visgi grįžtu.

Mane dažnai dusina nuobodulys. Toks gyvenimas… Koks jis padorus, saugus, pažymėtas gerove, pavydėtinas. Neseniai viena moteris paklausė: “Ką reikia padaryti, kad gyvenimas po kojomis rožes be spyglių klotų? Kur tavo paslaptis?”

Aš net susigūžiau. Ar čia apie mano gyvenimą? Pasidarė truputį gėda, bet tik akimirką. Niekaip iki galo nesusitapatinu su tuo išoriniu klostymusi.

Iki amžinybės išsitęsusi tyla po sprogimo. Įžengiu į savo pilkąją zoną, pirštų galais nubraukiu parako miltus nuo kažkada juodo pianino, palieku karoti voratinklius ant drobe uždangstytų krėslų ir įsitaisau šalia savo mylimųjų lavonų. Ramu.

Neseniai sapnavau, kad mokiausi fotografuoti. Man labai gerai sekėsi. Sukiojausi tarp daugybės žmonių, parodos atidarymas, pagyvenusių pleibojų menininkų pezalai. Išeinu į lauką, staiga kažkokie tūlikai kaip arklidės, pamažu nyksta aplinka, vėl ištinka agorafobija, o tada atsiduriu priešais gražų pastatą. Žiūriu pro objektyvą, reguliuoju fokusą, sutrinku: žvelgdama paprastai, matau namą, o dirstelėjusi pro objektyvą matau jo degėsius. Dar kartą. Tas pats. Tada pasisuku į praeivį. Pro objektyvą – jo lavonas. Nusmelkia įtarimas, kad matau tai, ko dar nėra.

Šalia to namo matau vartus į didelį parką. Staiga judesys sulėtėja, o aš slo-mo šuoliais skrieju  link atsivėrusių vartų. Matau pro juos sustingusį laiką, lūžusius saulės spindulius žiedadulkių migloje, vasariškai išblukusią žolę su pastirusiais saulės zuikučiais, nejudančius medžius. Viskas geibu ir kažkaip… sustoję, bet kviečia, lyg ką žadėtų. Žinau, kad ten – kitas pasaulis, mirtis, o įžengusi nebeišeisiu. Tik jau negaliu sustoti.

Matyt, kraustomės į centrą. Po trijų metų senamiestyje pamiškė atrodė tikra svajonė ir puiki idėja, bet po metų izoliacijos su mažai bendravimo ir logistiniais sunkumais, kai atsirado vienas vaikas ir tik viena mašina, nutarėme grįžti arčiau judesio. Bent jau į parduotuvę galėsiu su vežimu išeiti laiko praleist O ir su žmonėmis paprasčiau susitikinėti. Kyla minčių apie emigraciją, bet jomis veikiau žaidžiame. Kas ten žino. Žodžiu, kol kas čekinu, kur čia kokių laisvesnių butų būtų

Apie emigraciją: nusipirkau A. Užkalnio knygą. Skaitydama jo straipsnius interneto portale laikiau jį visišku prasčioku ir kietakakčiu, bet paskaičius vieną intervą, kuriame ir pristatinėjo savo leidinuką, mano nuomonė apie šį pilietį radikaliai pasikeitė. Žodžiu, skaitau “Angliją: apie tuos žmones ir jų šalį” ir žvengiu. Nieko rimto nesitikėkite, bet šiaip tikrai smagus skaitaliukas apie tai, ko nerasite kelionių vadovuose, jeigu domina gyvenimas šioje šalyje. Šoping-tripui ir pasivaikščiojimams drąsiai pakaks ir kelionių vadovo

Pijai jau 5,5 mėnesio. Ji dar nežino, kaip daro šuniukas, kaip daro katytė, bet jau moka parodyti, kaip daro Angelina Jolie: papučia ir atstato lūpas. Atėjo laikas, kai su ja labiau smagu negu sunku. Kažkada Aurora pasakojo, kokia palaima ją apima maitinant vaiką – tada negalėjau pasigirti panašiais jausmais, mat Pija buvo neseniai gimusi ir aš jaučiausi lyg ką tik atvykusi į užsienio šalį, kur stengdamasi nepasiklysti pakeliui į metro nepastebiu puikios architektūros. Praėjus keliems mėnesiams meilė vaikui primena kritimą į minkštus debesis, kur neegzistuoja jokios įtampos, yra saugu ir kažkaip… lengva

Einu laukt pavasario. Bububu.

Mano dėmesį patraukė kitkas: šalia visų teksto punktelių buvo iliustruojančios fotografijos. Vyras, darantis prezentaciją. Kolegos, sveikinantys moteriškę kažkokio pasiekimo proga. Pasitarimas erdvioje patalpoje. Ten buvo gal dešimt nuotraukų. Visur žmonės su kostiumais, dryžuotais marškiniais, tvarkingai susegtais plaukais, “nematomu” makiažu.

Tada pagalvojau, kas mūsų kultūroje yra darbas, karjera, kaip rodomas sėkmingas darbuotojas: kostiumai, vienodi dryžuoti marškiniai, kūno spalvos kojinės, plačios šypsenos, viskas kvepia pinigais, būtinai biuro aplinka. Kodėl paskui stebimės, kad darbus skirstome į juodus ir baltus – sėkmingas žmogus dirba tik biure, jis vilki puikiai pasiūtą, bet visgi uniformą, o po darbo geria brangų viskį. Totalus snobizmas! O kur dailininko nuotrauka? Sportininko? Kur gerai dirbantis statybininkas arba padavėja? Rašytojas? Jokio kūrybiškumo formuojant sėkmės suvokimą…

Neradau savęs nė vienoje iš tų nuotraukų. Ir, žinote, nesigailiu.

Foto: quickpurchase.co.uk

Yra fatališkos traukos ir dramatiški nesuderinamumai.

Yra bandymai ir pergalės.

Yra linksmieji kalneliai ir dūžiai galva į sieną.

Yra pamokos ir yra “niekada daugiau”.

Dabar gi atrandu paprastus dalykus: kaip paimu ant rankų, kaip glostau ir bučiuoju, kaip dainuoju migdydama, kaip klausausi iškalbingai tęsiamų “aaauuuuu”, kaip žiūriu į ašarotas akytes ir tobulai moteriškai patemptą apatinę lūpą, kaip ištirpstu sulaukusi šypsenos, kaip rengiu ir mankštinu, kaip maitinu savo pienu ir vežioju parke – viskas sukrenta į kažkokią smulkmenų mozaiką ir aš matau, kaip auga mano vaikas. Kad mums gera kartu. Kad esu gera.