Turime dukterį. Jos vardas Pija.

Vakar pagalvojau, kad realiai gimdymas bus svarbiausias momentas mano gyvenime. Kaip beieškočiau, reikšmingesnių neatrandu. Mat ankstesni susiję tik su manimi, o čia be manęs dar su vienu – geriau pagalvojus, su dviem žmonėmis. Jeigu kas nors atsitiks Beibiukui, Mano Mylimas Jis irgi bus nelaimingas.

Aš nepratus būti atsakinga už tiek daug žmonių. Baisu.

Guodžiuosi faktu, kad viskas ten kažkur aukštai jau seniai parašyta ir kad susireikšminti nedera – viskas bus. Kol kas neaišku, gerai ar blogai, bet bus.

Ir vis dėlto, artėjant tam momentui, jaučiuosi kaip gilus vandens telkinys, į kurį lyg akmenys pliumpteli svetimi bloga pranašaujantys sapnai. Kas, kad negarsiai. Giliai – man pačiai nenorint.

Turbūt natūralu taip sujautrėti. Aš visą gyvenimą žiauriai bijojau suklysti, todėl pusiau sąmoningai teatsidurdavau ten, kur būdavau daugmaž geriausia (ne tai kad labai jau daug kur…). O dabar įvyks tai, ko niekad nesu dariusi, neįsvaizduoju, į ką tai panašu ir ar iki šiol gerai padariau tai, kas nuo manęs priklauso.

Aišku, pasaulis sukasi senokai, moterys gimdė ir gimdys, bet staiga supratau, kad visiškai nieko apie tai nežinau. Kad tai ne žinojimo sritis. Ir kad pirmą kartą pašonėje nebebus tų mano avarinių gaisrinių kopėčių. Kitaip pasakius, aš nebegalėsiu rinktis, kiek savęs į tai sudėti.

Tie keli momentai gyvenime, kai teko būti savimi iki galo, man iki šiol baisūs prisiminti.

Niekada nebuvau tokia laiminga. Atsibudusi kiekvieną rytą susiskaičiuoju dalykus, kurių nenoriu prarasti. Visi jie guli su manimi toje pačioje lovoje. Ir man labai baisu: kiek ilgai galima būti tokiu laimingu?

Skambutis 9.08 am. Galvoju, kam čia šovė į galvą tokiu paros metu. Žiūriu, mama. Iškart mintis – gal kas močiutei. Pakeliu ragą ir girdžiu, kaip šaukia:

- Taijezusmarijakaipsveikinu!!!

- Dėl ko?

- Nutaijezus, kadviskasgerai, kadviskasbaigės!!!

- Kas baigės?

- Oi, aš čia apsiverkiau iš laimės, kaip gerai, kad tau viskas gerai! Nu kaip aš tave sveikinu!!!

Galvoju, pala. Gimtadienis praėjo, vardadienis irgi.

- Dėl ko Tu mane sveikini?

- Taigi gavau esemesą!

- Kokį esemesą? Kas Tau yra?

- Nu kad pagimdei! Dukrą!

- Kada pagimdžiau, koks esemesas?

Pauzė.

- Taigi va, ” Sveiki, pranesame, kad siandien 12.10 val. pasauli isvydo mazas stebuklas – mergyte 53 cm 3450 g. Mama ir dukryte jauciasi gerai.”

- Aha, o į kurį numerį Tau jį parašė?..

Sutrumpinus padriką dialogą, esmė maždaug tokia: į mano seną numerį, kurį neseniai atidaviau naudotis mamai, kažkas atsiuntė sms ir nepasirašė. Kadangi man iki gimdymo liko 18 dienų, jai net nekilo abejonių, kad čia aš ir pagimdžiau.

O iki paskambindama man, ji, aišku, spėjo džiugią naujieną pranešti: tėvui, močiutei, savo broliui, kuris iškart paskambino savo žmonai ir taip pat besilaukiančiai dukrai, bendradarbėms, pusseserei į Jonavą ir dar draugės draugei (nes savo draugei neprisiskambino).

Mano Mylimas Jis atėjo į miegamąjį žiūrėti, kas darosi, nes maniau, kad užsilenksiu iš juoko, įsivaizduodama, kaip motina visiems turės skambinti ir aiškintis dėl sukelto triukšmo. Ir kad jai tai bus gera pamoka, kaip pirmiausia reikia lukterti arba leisti savo naujienas man paskelbti pačiai – buvo labai nesmagu, kai apie nėštumą dar niekam viešai nekalbėjau, o detales jau žinojo jos kolegės ir močiutė, kuriai ypač norėjau pasipasakoti pati…

Po kelių valandų paskambinau klausti, kaip sureagavo visi klaidingai informuotieji. Po pasiaiškinimo jos brolis taip ir paklausė: “Tu girta ar kas tau yra? Skambink dabar visiems pati ir aiškinkis.”  Sakau, gal nereikėjo nieko niekam sakyti – šiaip ar taip, kelios savaitės liko, tegul džiaugiasi žmonės Juk išgirdusi apie mano “sėkmingą gimdymą” močiutė iškart kalė stopkę kiaušininio likerio ir pasigarsino mišias, pusseserė iš Jonavos nuėjo gert šampano, draugės draugė ašarą nubraukė – argi ne puikus rytas visiems?

O pagimdė, pasirodo, mano buvusi manikiūrininkė, kurios vyras veikiausiai kalė sms visam adresbukui – ją ir jos šeimą labai sveikinu

Darau išvadą, kad čia turbūt tik mano familijoj tokie fintai galimi… Pagimdysiu, tai niekas ir nebepatikės.

Tiesa, pažadu, kad tie, kurie nesulauks skambučio, tikrai gaus pasirašytą sms

Nuo šios savaitės nebegaliu pirkti batų. Dar vienas “man taip tikrai nebus” paneigimas – knygose skaičiau patarimus nėštumo metu nepirkti brangių batų, nes paskui teks jų atsikratyti, mat koja padidėja vienu dydžiu. Viskas buvo gerai septynis mėnesius, o paskui užėjo karščiai. Pėdos kvadratinės jau nuo ryto. Stengiuosi gerti daugiau vandens – kuo daugiau išryji, tuo daugiau pasišalina. Ta proga į tūliką per naktį einu vidutiniškai septynis kartus.

Atsibundu 5 am, pradedu galvoti. Nebaigiau tapyti to mažo paveiksliuko,  idėjų nulis, gal išmest? Padarau 100 Kėgelio pratimų. 15 minučių žiūriu į Jį ir spėlioju, kuriuos bruožus paveldės Beibiukas. Perskaitau 5 “Idioto” puslapius. Dar kartą nueinu į tualetą. Ir užmiegu iki 12.30 pm.

Jau turime vežimėlį. Emmaljunga.

Gražus daiktas. Tvirtas. Tokiame galima išauginti ir 4 vaikus – amortizacija nepareis. Užtat su pilvo sienos plastika kitaip.

Buvom Šemetos kursuose. Geri. Smagūs. Visai nesektantiški, kaip kažkas įspėjo. (Apskritai nesiūlyčiau skaityti ir labai paisyti supermama.lt.) Matyt,  gimdysiu natūraliai, be nuskausminamųjų, kaip anksčiau planavau. Baisoka, žinoma, bet verta pabandyti. Mano skausmo slenkstis gan toli, kiek galiu spręsti iš patirties. Be to, ėmiau galvoti, kad gimdymas visgi toks momentas, už kurį atsakomybės nedera atiduoti vaistams ir medikams. Tai mano, Jo ir mūsų vaiko darbas.

Reikia tik išsirinkti ligoninę ir gydytoją. Neturiu daug vilčių, nes iš girdimų atsiliepimų susidaro įspūdis, jog sovietmečio pabaiga visai nereiškia, jog ant gimdyvių nebeburnojama. Na, bet geriau kuo mažiau išankstinių nuostatų.

Beje, nėščioms poroms, svarstančioms apie kursus, patarčiau nelaukti trečio trimestro. Jeigu mudu būtume juos išklausę prieš tris – keturis mėnesius, Jis būtų sutaupęs nemažai nervinių ląstelių, o man nebūtų reikėję post factum įrodinėti, kad trankomos durys, nesikalbėjimo pusdieniai ir apsižliumbimas išsiskyrus nuomonėms dėl gražiausios automobilio spalvos – nieko asmeniško. Ir šiaip, dėl praktinės nėštuminės informacijos į kursus verta eiti kuo anksčiau. O pas Šemetą už tuos pačius 380 Lt išklausius porą savaitgalių (6dieniais – 7dieniais nuo 10 am iki 5 pm – reikia nusiteikti) paskui iki gimdymo gali dalyvauti kiek nori, nors ir mintinai mokytis tuos kursus.

Rodė kietą kūdikių mankštą. Ne visus triukus ryžčiausi atlikti, bet yra ir paprastesnių, kurie labai gerai vysto vaiko koordinaciją ir raumenų tonusą. Svarbiausia, sakė, neatlikti tos mankštos prie giminaičių Pirmąkart stebint salto darančius kūdikius išties sudrėksta delnai. Dar pravartu beibiukus nardinti vonioje, mat gimę jie tebeturi reikiamus įgūdžius, o po pusmečio visko turi mokytis iš naujo. Vienok gerai, kai vaikai moka plaukti ir nebijo vandens.

Atkeliavo krūva gražučių rausvų drabužėlių iš amazon.com, o aš susapnavau, kad pagimdžiau sūnų. Stay tuned, kaipsaka…

Tačiau dabar susidūriau su situacija, kai tikrai reikalingas pirkinys baigia išvaryti mane iš proto. Tai VEŽIMĖLIS KŪDIKIUI.

Nieko apie juos nesuprantu, išskyrus tai, kas stilinga. Deja, kaip ir visais kitais atvejais, stilinga lygu kokybiška lygu brangu, ir aš beviltiškai baigiu ties absoliučiai netikroviškais pasirinkimais, kaip pavyzdžiui “Silver Cross” briandas. Pasigrožėkite. Tikras gotiškas stebuklas. Jums neprimena juodo panino? Nerealiai tiktų prie mano kirpčių. Bet jie gamina JK karališkajai šeimai, todėl kaina atitinkama, todėl tai net ne pasirinkimas

Čia atsimenu, kad esu saikingai ecologically-minded ir imuosi dėvėtų vežimėlių skelbimų, bet ten arba klaikūs variantai, į kuriuos įkišus vaiką, atrodo, jis tiesiog prapuls sintetikos pūslėse, arba trys viename.

Trys viename yra lopšys, sėdima sportinė dalis ir autokėdutė. Pasakykite jūs man, kam reikalingas trys viename vežimas kūdikiui, kuris pirmą pusmetuką (plius minus, ne esmė) gulės lopšyje, o kai reikės persėsti į sportinę dalį, ji jam bus per maža? Vadinasi, perkame tris daiktus, iš kurių vienas nereikalingas. “Kotrynoje”, kur pardavėja gerai nemokėjo sulankstyti tokio vežimo, mums jį pasiūlė už ~2800 Lt. Khm. Gal tada pataupom iki “Silver Cross” ir nesidarom gėdos dėl dizaino? Bet 3500 Lt už vežimėlį pusmečiui man atrodo per daug. Net už nerealų vintažiukinį dizainą.

Žodžiu, nutarėme, kad tereikia lopšio (gulimo vežimo) ir autokėdutės, kuri netrukus irgi bus keičiama į didesnę. Ją prireikus galima naudoti ir kaip nešioklę, bet neilgai – joje naujagimį galima laikyti ilgiausiai 1,5-2 valandas, nes jų pagrindas, šiaip ar taip, nėra visiškai lygus ir gali pakenkti besiformuojančiam stuburui.

Dar yra “Inglesina” karietos. Jos dailios, bet irgi brangios. Dėvėtų nerandu. Tai reiškia, kad nėra paklausos, ir nusipirkusi naują paskui neparduosiu net už pusę kainos, ką ten kalbėti apie daugiau, nors per kelis mėnesius mes jos tikrai nesudrošime tiek, kad būtų negaila atiduoti pusvelčiui.

“Kotrynoje” ir kitose parduotuvėse Lietuvoje neverta pirkti dėl didelių antkainių. Išeitis – internetas, bet vaikiškas vežimėlis – ne rankinė vasarai; svarbu, kaip rieda, kiek sveria, ar lengvai susilanksto – visų šių svarbių detalių internetu nepatikrinsi.

Tai ką daryt? Jau kelis kartus po bevaisio brauzinimo sviedžiau kompą į šalį ir diena buvo sugadinta, o vežimo kaip nėra, taip nėra. O laiko vis mažiau, o juk pasitaiko ir priešlaikinių gimdymų, o beibiuko sietkutėje iš ligoninės nesiveši…

I’m normally not a praying man, but if you’re up there, please save me Superman.

Meškėju. Nuotaikų kaitas iš pradžių pakeitusi neįprasta ramybė dabar virto totalia apatija. Tiesiog noriu, kad visi atsiknistų, nes nuolat jaučiuosi išsekusi. Baisiausia, kad nieko neveikiu, o nuovargis klaikus.

Svorio lyg ir nepriaugau žvėriškai, bet tas pilvas, regis, tuoj žeme ims vilktis. Aš nesuprantu, tiesiog nebesuprantu, kaip galima rinktis būti storam – šiaip gyvenime. Ėsti belenkiek nesąmonių, teisintis “lėta medžiagų apykaita”, paskui pūškuoti, nepasivilkti, prakaituoti… Man iki mano gyvenimo svorio rekordo dar liko kokie 4 kg, bet jau nepamenu – negi jaučiausi taip baisiai?

Aišku, tada nebuvau nėščia. Dabar diafragma jau maždaug ties kaklu, ką suvalgai – atrajoji, beibiukas beveik nuolat treniruojasi K1 rungtynėms (tiesa, tai vis dar malonu, net kai jis tai daro paryčiais).

Nematau prasmės kažką daryti. Va tik paskaityt įstengiu. Norėčiau užmigti 3 mėnesių miegu ir atsibusti nuo sąrėmių.

Bet vis tik gerai pajusti, kas tas nėštumas. Niekas šito nepapasakos. Net aš.

Ar aš to bent jau nepamiršiu? Nes jeigu nepamiršiu, tai vis tiek matysis – kažkaip neapčiuopiamai, bet jeigu pašnekovas pagaulus… Man atrodo, kad jeigu vieną dieną tapsiu visiškai normali, nebeliks manęs pačios. Ir viso to nemalonumo, dėl kurio kažkada buvo verta mane sutikti.

Vkr ir šnd šiek tiek verčiau, tai mano smegeninė visai nebepaneša Verčiu lėtai, galva plyšta… Kaip kitos gali ramiausiai darbuotis iki 8to mėnesio?

Vkr mikrūškėje bandžiau su aipodu pračekinti, kokia muzika lėlytei patinka, pagal tai, ar spardosi. Tai jam patinka ta pati, kur ir man.

O spardosi kinderis taip, kad pilvas juda. Lb juokinga stebėti.

Beje, knygoje “Du viename” (“Up the Duff”) yra tokia liniuotė, pagal kurią kas savaitę galima prasičekinti vidutinį kūdikio svorį ir ūgį. Prisidėjau anądien tą knygą prie pilvo ir nustėrau: db mano beibiukas yra mažaug 21 cm ilgio nuo pakaušio iki sėdynės. Juk tai kaip nedidelė katė!

Galvoje netelpa, kaip aš jį ten tokį didelį galiu nešiotis. Kol buvo 3 cm burbuliukas, viskas aišku – kažkas vyksta organizme: daugėja kraujo, krūtyse atsiranda naujų liaukų, laikosi ~37 laipsniai temperatūros, atseit, vyksta kažkokie pokyčiai.

Bet db aš realiai nešiojuosi pilve gyvą padarą sulenktomis kojomis, su pirštukais ir burna. Kai tai vizualizuoju, ima siaubas: ar jam ten patogu? Kaip ten gali būt patogu? Nei oro, nei į senamiestį išeisi, kai užknisa; naktį visaip vartausi – ar aš jo nespaudžiu? O kai jis daro salto, ar negali pasismaugti virkštele? Siaubas. Toks didelis… kad net mano pilvas man ima atrodyti dar visai mažas palyginus.

Jis anądien sakė, kad aš nuoga lb graži.

Aišku, intenete pradėjau brauzinti tik baigusi darbą, nes negaliu pakęsti RTFM proceso, be to, žymiai įdomiau viskuo įsitikinti empiriškai. Kaip vienoje puikioje knygoje, kurios pavadinimo nepamenu, rašė vienas skandinavas, “pirmiausia reikia gyventi, o paskui pasitikrinti iš knygų”.

Žodžiu, yra keturi loviai, kuriuose, pasirodo, visai negreit sužydės turkio spalvos našlaitės. Ant pakučio rašė, kad išdygsta po 14 dienų, bet “išdygsta”, kai pagalvoji, nereiškia “sužydi”. Tai gal rudeniop ir bus kas, nes našlaitės pradeda žydėti po maždaug keturių mėnesių nuo išdygimo. Nu kas per gėlės, tai kaip šitiek išlaukt? Ir kodėl to nerašo ant sėklų pakučio? O gal tie nesuprantami paveiksliukai, kuriuos praignoravau, tą ir reiškė?

Ir paskui dar tokie nesuprantami supermamų žodžiai kaip “išpikiuoti”… Gali būti, jog tas gėles reikėjo sėti į indelius, daiginti namie po radiatoriumi, o jau sudygusias pasodinti lauke. Na, pažiūrėsiu, kas bus. Jeigu kas nors išdygs, bus unreal – ne tik dėl to, kad aš pasėjau, bet ypač dėl to, kad pasėjau neteisingai

Na, bet turiu vilčių dėl aguonų. Prisėjau jų į atskirą puodą. Ar pasakojau, kad mano pravardė neoficialiuose Baro sluoksniuose buvo Papūgėlė? Ant krūtinės turiu aguonos tatuiruotę

La la la, įdomi ta eksperimentinė sodininkystė.

Pasakiau ir pagalvojau. Man atrodo, man atsibodo būti su pilvu. Ir tai gan juokinga primetus, kad jis tik ima matytis… Bet kartais paglostau savo D&G (Dariaus ir Girėno) apdraskytus šortukus, atsiklaupiu prie mylimų (netaisyti į “mėgstamų”) aukštakulnių… Man norisi, kad viskas būtų atgal kaip buvę, tik vaiką, žinoma, norėčiau pasilikti.

Ech. Magija. Ar aš galėsiu būti gera mama, jeigu pati mąstau kaip vaikas stebuklinės pasakos butaforijoje? Niekas nebus kaip buvę. Tik stengiuosi tuo savęs per daug nešiurpinti. Ateis laikas ir pašiurpsiu. Be to, gal galima pasilikti ką nors ir iš anų laikų? Gabalą neatsakomybės torto?

Ar aš dar galėsiu ką nors daryti vien dėl to, kad taip noriu? Ką nors spontaniškai pirkti? Nieko neveikti? Ar turėsiu laiko būti gražia? Būti egoistiška?