www.youtube.com/watch?v=Cytj0nrLaCs

Suskystėjau. Gal kad po ilgiausios išsiskyrimo savaitės iš serviso grįžo mašinytė? Šiltai apkabinau panelį vos įsėdusi… Tuoj imsiu suprasti tuos vyrukus, kurie užsiveda nuo savo mašinos Na tik jau erelių su drakonais beigi liepsnomis ant šonų pažadu nepaišyti. 

O jeigu rimtai… Neseniai supratau, kad mašinoje galiu pabūti tikrai viena. Precious. Ten, turėdama labai apibrėžtą laiką, vynioju jau veik nebesustojantį vidinį tekstą, dainuoju, verkiu, fantazuoju, prisimenu, stebiu, kalbuosi su kitais… Visur kitur vienuma -- lyg ir kažkoks laukimas, o vairuojant -- nors kaip tik, rodos, įgyvendinu tikslą, esu judėjime, apribotame laike -- iš tiesų atsipalaiduoju ir ilsiuosi.

Na, vis tiek nenustebkit, kitą savaitę perskaitę apie avariją. Jau šiandien pirmoje sankryžoje vos neįkirtau -- ne visi bočiai mato raudoną.

Apsirėdėme Naujųjų šventei ir Mrs. Nielsen kažkaip netyčia prisiminė filmą, kuris viską sudėliojo į vietas. Tai apie mus!

www.youtube.com/watch?v=0Eaq6Mw92tI

Buvau jį mačius prieš daugybę metų, pažiūrėjome darsyk prancūziškai. Kas nesupranta kaip ir mes, nesijaudinkit ir žiūrėkite drąsiai Čia kalba veiksmai.

Tai labai nepadeda išvažiavus bolidu į gatves, kai šast – ir reikia pakeisti iš anksto mintyse surepetuotą maršrutą. Dažniausiai man vairuojant šalia sėdi Jis ir dirba džypyesu - o jeigu nesėdi šalia, tai paprastai vyksta laiv transliacija telefonu, kur dabar sukti ir ką praleisti.

Čia įsivaizduokite: pirma naujų mokslų diena, bet nežiūrint to, kad turiu viena 7 am trenktis į slėpiningus Žirmūnus, tai dar reikia pakeliui seneliams užvežti vaiką, kai kieme paaiškėja, kad neturiu telefono, neprisimenu durų kodo ir tuoj pavėluosiu.

Telefonas apsireiškia ant grindų, kai, varstoma ankstyvo ryto bobulencijų, priekiniais ratais užsirioglinu ant šaligatvio, idant praleisčiau siaurais kiemais važiuojančias mašinas. Nepavyksta visiems netrukdyti.

Ok, vaikas priduotas. Ir čia jau ta vieta, kur iš faktap kiemų turiu įsirašyti į negailestingą Kalvarijų gatvę. Ar tas pravažiavimas čia tik į vieną pusę? Kur sustoti? Dešinėj? Kairėj? Stoju per vidurį. Aišku, stoviu ilgai, nes Kalvarkėje ryto valandą pasukti kairėn užima laiko, bet kur buvęs kur nebuvęs prieš mane atlinguoja magnatas juodame laive ant ratų. Matau, kad pravažiuos, bet, matyt, labai bijo subraižyti, todėl pro uždarą langą baubia “DURNĖ!”

Turiu pripažinti, kad jis teisus, tačiau būčiau labiau atgailavusi prieš kokį nors proletarą superstame modulyje. Turtingas ir bjaurus diedas mane suerzino.

Bet kuriuo atveju reikėjo kažkaip pasitraukti, tai kadangi negalėjau varyti priekin į visą tą srautą, pabandžiau atgal.

Aišku, dvi bobulės. “DURNĖ!” Dabar ir nepasakysiu, ar tas garsas buvo nuo to, kad į jas švelniai įkaliau, ar kai jos kalė man į bagažinę. Tų atsiprašinėjau nuoširdžiai ir jau išlipusi.

O tas fakin laivas nūnai iš galo stovi ir man pypina! Aaaaaaaaaaargh. Raunu iš vietos kartodama maldelę: “Juk net Olialia mergaitės vairuoja, nu vairuoja gi jos kažkaip…”

Iki savo DRMC nukanku atlikdama kvėpavimo pratimus ir dėkodama Alachui, kad neatsitiko ir blogiau – o juk galėjo!

Aha, tada tas mažutis parkingas. Neišsiplėsdama pasakysiu, kad po paskaitų mano Hondą lauk išvairavo kažkoks teisininkas iš VU.

“Ką čia mokotės?”

“Siūti”.

“O, siūti gerai”.

“Ką jūs?”

“Aš teisę VU”.

“Geras”.

“Nieko gero, bet kai gausiu popierių, galėsiu daryti tai, ką noriu”.

Senamiestyje daug kvapų. Vaikystės ledinukų, iškvėpinto mašinos salono, alkio, pasimatymui padauginto odekolono, vyninės…

Sustoju prie Kotrynos vyninės. Groja bendas, bet nelabai matosi iš už tvorelės, tad nuskanavusi perimetrą stabteliu ties Šv. Kotrynos programos stendu. Čia jau ilgai laukt nereikia.

Luigi, bankininkas. Ar čia šio mėnesio programa? Ar būna renginių kiekvieną mėnesį? O, jūs einate į tą pačią pusę.

Iš pirmo žvilgsnio jis man pasirodo kaip geraširdis rusakalbis mafijozas. Toks, kur Pabo Latino paprašęs ir negavęs numerio ne išskleidžia sparnus, o tėviškai palinguoja galva: “Ну и правда, ненадо. Может быть и так где небудь встретимся.”

Jis man pasakoja, jog yra iš 120 metų “jaunumo” Italijos miestelio (pavadinimą pamiršau tik išgirdusi, kaip ir daugumą vardų), kur pajūris švarus, neakmenuotas ir labai tinkamas vaikams, o centre pilna parduotuvių, kur moterys gatvėje nuobodžiaujantiems sutuoktiniams velka pasergėti maišus pirkinių.

Ties šia vieta sakau, kad man reikia sukti į kairę. Luigi man ranką spaudžia kažkaip reikšmingai, tarsi dvejodamas, ar paleisti. Labai itališka. Manau, kažkokį telefono numerį jis šiandien tikrai gaus.

Juokingesnė istorija ištinka man sustojus prie Zoraza salono, kai jaunas, smarkiai pasportavęs italas (bet gerokai tamsesnis, matyt, iš piečiau) priėjęs tiesiai paklausia, ar man ką nors nupirkti. Ne ne, sakau, nereikia man provaiderio. Šitas nervina labiau, nes iškart matyti: drill bus supaprastintas, be paskaitėlių apie jo gimtąjį kraštą. Klausia, ar aš turistė, mat klaidina Nikonas ant peties. Ne, sakau, šiaip fotkinu. Tada jis kvailai velkasi nei kartu, nei atskirai – žinote, kaip būna, kai žmogus vis neaplenkia. Į paskutinį would-you-like-a-drink gavęs I’m-meeting-someone jis nueina savais keliais. Šitas gaus numerį iš girtos filologės Prospekto pabe, jei toks dar veikia.

Beje, apie filologes aš turiu pastebėjimą. Eina kartais Vilniuje užsieniečiai – labai gražūs, labai baisūs – su pilkomis filologyno pelėmis. Spėju, jos nusikabina tuos princus kur nors studijuodamos arba onlainu, ir iš veidų matai, kad tik išėję į mūsų promenadas jie suvokia, kaip prašovė.

Keliu jogurto stiklinę už neišsenkamą italų optimizmą. Cin cin!

Žinot. Žmogus, kurį norisi sutikti.

Bet greitai ši mintis subliuško kaip pyragėlis ne laiku pravertoje orkaitėje. Turiu tokią problemą, kuriai su Mrs. Nielsen davėme kodinį pavadinimą “Misis Lietuva šypsena”. Kartą teko žiūrėti intervą su moterimi, kuri tapo ne tik Misis Lietuva, bet ir Misis Visata, ir ji buvo lyg ir protinga, ir brandi, bet prieš kameras ir įpareigojantį pašnekovą (i. e. Jakilaitį) įstengė tik labai plačiai šypsotis, kvėpuoti ir klapsėti blakstienomis.

Man taip būna. Juk esu tokia patyrusi, daug mačiusi, protinga, kandi ir įsimintina… tol, kol sutinku žmogų, kuriuo žaviuosi. Tada šakės. Neišspaudžiu anei vienos protingesnės mintelės, kažką kniaukiu, labai plačiai šypsausi, kvėpuoju ir klapsiu blakstienomis. Kvaila kaip tortas.

Užkalnis manimi nusiviltų. Dar įtartų negerais ketinimais, kai prisiartinčiau In vino kiemely su taure rankoj ir ta garsiąja šypsena. O juk gaila – būtų galima apsikeisti nemažai įdomių minčių.

Tai, šita. Tie, kurie iš manęs nieko oi nieko gilaus ir prasmingo nepešat, žinokite – jūs man labai patinkat. Tada aš atrodau maždaug taip:

Foto: Tomas Baranauskas.

- ritualinis plaukų šalinimas nuo kūno. Nenoriu kitus metus praleisti gauruota kaip pasenusi lesbietė (brangiosios, tik nepykit. Juk jūsų filmai – mano mėgstamiausi!);

- viena kita grožio procedūra: veido trytmentai, pylingai, eko aliejai, nebekasdienis svečias makiažas – gal net nagų lakas?

- grindų mazgojimas. Ten, kur jautiesi silpnas, prietarai ypač valdo. Savo brangios Namų Tvarkytojos į biudžetą kol kas neįtraukėme, tad autosugestija čia ne pro šalį;

- nesusipjovimas su Mano Mylimu Juo.

Kažkodėl staiga pagalvojau, kad mes turime bendrą vaiką, o beveik nesame šokę kartu. Ar kažką praleidome? Vargu bau. Gal vyrai, su kuriais šoki, ir tie, su kuriais augini vaikus, nevisada tie patys? Mano Mylimas Jis turi visas idealaus Gyvenimo Draugo savybes. Sakau netirštindama. Ir kai retkarčiais, prisiminus kokį Pažįstamą, šmėsteli klausimas, ar tarp mūsų galėjo būti kas nors daugiau, prisimenu Jį, Piją ir suprantu, kad ne. Yra žmonės, su kuriais prasilenki, ir tie, su kuriais lieki gyventi.

Sveikinu tuos, su kuriais prasilenkėme – visi esame ten, kur turime būti.

Sveikinu tuos, kurie liko mano gyvenime nepaisant ugnies, kalavijų, kreivų veidrodžių ir šaltų pauzių.

Sveikinu tą, kurio gyvenime likau aš.

Su Naujais visus! :*

Foto: mano.

Tai faktas, kurio nebuvau įsisąmoninusi. O juk iš tiesų visi tie depresonai – tipinės emigrantų problemiūkštės.

Atskirtumo jausmas man sunkiausias. Pasiilgau draugų ir pažįstamų. Atrodo, grįžusi užatakuosiu kvietimais kavos ir nekavos. Vis flashback’inu, kaip neišnaudojau galimybės juos užatakuoti, kai gyvenome ten. Tipiška

Kultūriniai skirtumai – bene didžiausią verbalinės diarėjos pliūpsnį iššaukiantis momentėlis. Net nežinau, nuo ko pradėti. Turbūt nuo to nusvirusių rankų jausmo, kai keturišimtąjį kartą turi stoti gatvėje su vežimėliu ir bereikšmiai šypsoti, ir kažką ten mandagaus niurnėti tetulėms, dėduliams, mokinukams ir padavėjoms, nes, na, jie tiesiog pajuto, kad reikia mane susistabdyti ir skirti šiek tiek laiko bendravimui su Pija. Sakysit, nestok. Eik savais keliais ir ignoruok. Žinokit, jie visi čia tokie saldūs, kad pasijusčiau turbūt kaip per veidą trenkusi. Bet vargina, dievaži. Ypač todėl, kad esu gan niūrus žmogus.

Nors mėgau pasivaikštinėti parduotuvėse ir patyrinėti, kas ten gero, pastaruoju metu einu ten su griežtu sąrašu reikalingų daiktų. Nes neduokdie tave, vakarietę, pamatys neskubiai vaikštinėjančią. Supuls šešiese, choru užspiegs sawadee-kaaaaaaaaaaaaaah! ir šypsodamos laukimo pilnomis akimis tave sekios. Taip, buvo laikas, kai tikėjausi iš to naudos. Bet kai užklausus apie rankšluosčius tave veda prie kempinių, šampūnų, nors nė velnio nesugaudo, apie ką kalbi, ir vis tiek nepaleidžia… siutina apie tai net galvoti. Nepergyvenkit – jeigu klausinėji kainų ir nieko neperki, atšąla lygiai taip pat, kaip Lietuvoje. WTF? Nemoki kalbos, nelįsk į akis. Čia jau įjungiau ignoravimo režimą ir man nusispjaut, kaip jie pasijus. Na, turbūt aš tokia lengvai manipuliuojama, bet sakyt fakju irgi nesinori. O bet tačiau Chiang Mai aptarnavimo sferoje angliškai jie nemoka. Bankuose netikrinau.

Šaligatviai čia tragiški, o dažniausiai jų nėra (po pasivažinėjimo su Pija skauda raumenis; vežimėlį tuoj reikės virinti antrą kartą), oras klaikiai užterštas (nueini į sevenileven, nusiperki bandelių, grįžti dvokdamas išmetamomis dujomis), kokybiškų drabužių ar daiktų labai mažai ir jie palyginus brangūs, o feikais užverstos gatvės ir parduotuvės. Ir kai už feikines Prada balerinas prašo 600 Lt… Grrr. Blogiau, negu kai už feikinius Ray Ban’us prašo 30 Lt.

Praeidama pro eilinę nesveikai gražią mergą, vakarieniaujančią su žilagalviu senatve atsiduodančiu dedeliu arba riebaluotu vakariečiu proletaru, aš jau seniai nebegalvoju: o gal šįkart tai meilė?

Žinoma, taip rūgščiai kalbu po 4 mėnesių labai kitokioje kultūroje, kur mes visgi planuojame pabūti dar beveik metus – turime tam priežasčių (na, ne paslaptis, kad iš Lietuvos pabėgau nuo teisėsaugos).

Atvykus kelioms savaitėms visai kitaip nušvinta vietinių šypsenos, betarpiškumas, paslaugumas ir įvairūs talentai, kaip antai traukinukų gamyba iš alaus skardinių.

Atvykite. Nueisim kavos

Gryndeilo kaime gyvena paštininkas vardu Piatas. Jis išvežioja paštą drauge su savo katinu Džesu. Jis dirba ir kai lyja, jis dirba ir kai sninga. Nėra nė vieno žmogaus, kurio Piatas nepažinotų. Gryndeilo vaikai labai mėgsta Piatą, nes jis išvežioja dovanėles, ir jiems visiems tai labai patinka.

Tėčio versija:

Gryndeilo paštininkas Piatas labai myli vaikus ir savo katiną Džesą. Vaikai irgi myli Piatą, už tai jis jiems duoda dovanėlių. Jis tai daro ir kai lyja, ir kai sninga. Gryndeilo gyventojai viską apie jį žino.

(Hansas yra buto savininkas švedas, 9 metus gyvenantis Tailande ir laisvai kalbantis tajų kalba – totaliai nuplaukęs bičas, paruošė tik vieną sutarties egzempliorių ir atidavė Mano Mylimam Jam. Supratome, kam jam reikalingas agentas Ronas.)

Įdedu kelias nuotraukas pasigėrėjimui:

Kur pasisuksi, žiū, vis kokia plastmaskė ar kita grožybė:

Tokia štai puošmena kabo virš mūsų rankomis drožinėtos lovos:

Vienas kitas mianas:

This is a Christian home, tarsi pasiteisindamas tarė Hansas, rodydamas į šį kūrinį, o aš kvailai nusijuokiau:

Vienas kitas platesnis vaizdas:

Kilimukai irgi priklijuoti prie grindų. Bet jau šitą vertybę tai be kompromisų nulupau ir įkišau spinton:

Toks tas mūsų pasakų namelis Ne taip jau prastai, lyginant su kitais pustuščiais ir nejaukiais nuomojamais kondais, turiu pasakyti.

Foto: Augusto Gutauto, mano.

Pažiūrėkit ar ne klasiškai atrodo? Naujas vyras, kaip nenuobodu.

Foto: mano