Mano dėmesį patraukė kitkas: šalia visų teksto punktelių buvo iliustruojančios fotografijos. Vyras, darantis prezentaciją. Kolegos, sveikinantys moteriškę kažkokio pasiekimo proga. Pasitarimas erdvioje patalpoje. Ten buvo gal dešimt nuotraukų. Visur žmonės su kostiumais, dryžuotais marškiniais, tvarkingai susegtais plaukais, “nematomu” makiažu.

Tada pagalvojau, kas mūsų kultūroje yra darbas, karjera, kaip rodomas sėkmingas darbuotojas: kostiumai, vienodi dryžuoti marškiniai, kūno spalvos kojinės, plačios šypsenos, viskas kvepia pinigais, būtinai biuro aplinka. Kodėl paskui stebimės, kad darbus skirstome į juodus ir baltus – sėkmingas žmogus dirba tik biure, jis vilki puikiai pasiūtą, bet visgi uniformą, o po darbo geria brangų viskį. Totalus snobizmas! O kur dailininko nuotrauka? Sportininko? Kur gerai dirbantis statybininkas arba padavėja? Rašytojas? Jokio kūrybiškumo formuojant sėkmės suvokimą…

Neradau savęs nė vienoje iš tų nuotraukų. Ir, žinote, nesigailiu.

Foto: quickpurchase.co.uk

Mano vaikas auga.

O aš mažėju. Kasdien jaučiu, kaip vis mažiau lieka manęs. Tos, apie kurią žinau, kurią esu išmokus. Sako (ar aš tai rašiau laiške kadaise?), tikras gyvenimas prasideda tada, kai negali užmigti, pavėluoji į autobusą arba išmeta iš darbo. Tikriausiai tai ir išgyvenu. Bet negyvenu, nesinaudoju proga.

Tiksliai nežinau, ką veiksiu po to. Po to, kai esminis darbas namie bus baigtas. Ir man taip baisu… Tada mažėju minutėmis, traukiuosi ir švilpdama lekiu į savo baimės užkaborius kaip atrištas balionėlis.

Sako, gali veikti bet ką. Sako, keisk požiūrį. Ir tikrai, galvoju: jei turėčiau drąsos pasijusti nepakaltinama ir surizikuoti, suklysti, apsikvailinti, pralaimėti… Bet negaliu pasijudinti, lyg sėdėčiau cemento kubile.

Dažnai galvoju, kad mano gyvenimas jau baigėsi. Reality is perception, kaip sakė viena nusivylusi namų šeimininkė. Khm.

http://new.industrijosakademija.manosvetaine.lt/index.php?option=com_basket&pr=60&Itemid=63

Linksmų Naujųjų visiems!

Reguliariai pasvajodavau dirbti namie. Pasaka: žadintuvą užstatai ne anksčiau dešimtos, su tingia šypsena pasveikini dieną virš garuojančio aromatingos kavos puodo, atlieki visus maudymosi ritualus: dušas (Lioksitan migdolų aliejus kūnui mane tiesiog ištirpdo), kūno šveitimas (Bodišopas turi nuostabią šveičiamąją želę su tikromis braškių sėklutėmis), plaukų kaukės (Džoiko maitinanti ir drėkinanti), epiliacija (jau seniai nebeskauda), savaiminio įdegio kremas (db turiu tokį “That’So” aerozolį: rezultatas matyti iškart, ir tai yra super, tik jis matyti ir ant vonios interjero, tad patartina purškaliotis dušo kabinoje), plaukų augimą skatinantis aerozolis (vkr baigėsi, bliamba), ką čia rengtis?..

Aha, darbas. Oi, jau pusė dvyliktos, lyg ir laikas pietauti. Na, bet reikia padirbėti. Padirbėju, tada galvoju: jofana, gi aš namie dirbu ir nieks man į nugarą nekvėpuoja – nagi imsiu ir nueisiu į “Zarą”.

O miestas nuostabus: visi skuba su dalykinėmis uniformomis, tik aš plaukiu visa graži ir neįpareigota dreskodų, ribotos pietų trukmės, hierarchijų, ir nieks man nieko nepaaiškins, nes aš namie dirbu!

Grįžtu šiek tiek vėliau, nei planavau. Na, db jau galima sėsti padirbėti. Padirbėju – aha, tuoj iš darbo grįš Mano Mylimas Jis. Einu gaminti vakarienės. Jis grįžta, mes kalbamės; darbo diena lyg ir baigta, nes nepradėsi čia arti iki išnaktų, galų gale karjera man nėra svarbiausia, aš už harmoningą paskirstymą: darbas – santykiai – saviraiška.

Nueinam į filmą, pasivaikštom. Diena baigta.

Išversti 5 psl.

Galbūt kai kam tai norma, bet aš puikiai žinau, kad galiu išversti 10 psl.

Trūksta disciplinos?

Ok, iš naujo: Mano Mylimas Jis bučiniais pažadina pusę aštuntos, aš išsiridenu iš lovos ir bandau tiesiai nusėdėti prieš Jo pagamintus pusryčius. Jis gailiai į mane žiūri ir sako: “Gal tu eik, pamiegok dar”… Ištiktukų pagalba leidžiu suprasti, kad darbas yra darbas ir miegoti pakaks. Tada imu Angelą už pakarpos, einu į šiltą lovą ir verčiu. Protas atsibunda apie 10 am.

Į dušą nukeliauju papietavusi, susierzinusi, kad maisto gaminimas užtrunka per ilgai ir trukdo darbui.

Dar po savaitės padoriai apsirengiu tik Jam grįžtant iš darbo.

Namus tvarkyti užknisa, nes per dieną prasėdėjus namie (houmofisas, bliamba) vkr dar juose kuistis – na, žinot. Teoriškai dėl įvairovės stokos pikta, bet kai vkr reikia kur nors eiti, aptingstu ir namie prasėdžiu po kelias dienas.

Šiandien yra maždaug du mėnesiai, kai dirbu namie. Leiskite papasakoti apie savo darbo aplinką: vidury kambario išdžiaustyta patalynė, šalia manęs ant sofos primėtyta “post-it” su nėrimo instrukcijomis (nunėriau vieną rankvę, galvoju, o kaipgi prisiminsiu, kaip megzti kitą? Tai viską užsirašiau), kavos puodas pastatytas lėkštutėje ant “Wikinomics: How Mass Collaboration Changes Everything” (nieko nesakykit, verksiu), kitoje pusėje mėtosi TŽŽ ir galvos masažuoklis iš ekologiškų gaminių parduotuvės, dar banko kodų kortelė, ant kurios pastaruoju metu dažydamasi pildavau kreminę pudrą (nes nusipirkau tą tokį teptuką pudrai už 110 Lt – Jis nesuprato – ir db pudrą reikia kažkur užpilti. Kai ėmė nesimatyti kodų, kosmetinėje susiradau seną narkotikų maišelį, db pilu ant jo), aš sėdžiu su senu šilkiniu chalatu (man jis nebepatinka), ant nosies – neužmaskuotas spuogas (paaugliai dėl tokių dalykų dideliais kiekiais geria raminančius, o aš dar ne tokia ir sena), yra 11.12 am, aš dar neišverčiau nė vieno psl.

Prieš pradėdama dirbti namie delfyje skaičiau apie manęs tykančius pavojus. Nusprendžiau, kad “aš ne tokia”, įstengsiu sustyguoti prioritetus ir man puikiai seksis dirbti nevaržomai. Juk esu sąmoninga asmenybė, kaip Dievą myliu.

Tiesą pasakius, jau kurį laiką šiek tiek pasiilgstu juodų klasikinių kelnių, visokių gražių baltinukų su raukiniais ir taškučiais, aukštakulnių ir malonios pareigos vilkėti šiuolaikines ofiso gyvūnėlių uniformas. Šiek tiek nejauku dažytis vien einant pirkti maisto. Galvoju pradėti lankyti jogą, bet niekaip nerandu laiko pabrauzinti, kur vyksta pamokos…