This is not a diary any more


tell me sweet nothings i miss you


when her sleepy eyes travel down the morning landscape of his chest skin against the breeze of his exhale sunk in the scent of his peaceful embrace she remembers no other names and in the tenderest minutes of all farewells she hopes he is half as sad to leave as she is to keep letting him go


chemicals rush in the brain predictable configurations of possible outcomes of all interactions from the beginning of time

in love insane

quiet funerals of loud ideals are the favourite places to be now looking for triggers to feel

anything at all


19 July 2015


don't you get just too tired sometimes tearing your nails trying to grab on life on happiness evolution of soul and all the sacred things when it's not a given don't you just get exhausted to try don't you ever lose focus and slip and every time the glass mountain seems an impossible journey up each time you collect all your musts but what if the point of all this has long departed your heart it's responsibility a superstition an obligation to everyone who's ever known you or loved you but don't you get just too tired sometimes


i used to be afraid of many things invisible irrational and unexplained this fear would paralyse me to my fingertips till i could barely breathe making my way i found myself a weapon then resembling a little secret spell invisible irrational unverified protecting from my sneaky monsters still

i’d sing i’d sing myself to calm to trust that some impenetrable aura grew tight around me kept from being injured by all the things escaping sombre soul and those were not just songs but volumes volumes

then i grew up and i would sing each time i fell in love my voice would never tremble like before and melodies would flow like liquid gold

a funny thing to notice though i almost never seem to finish the briefest of the  songs


What are you afraid of?

Read the rest of this entry

The Tale of Two Planets

Once upon a time, there were two planets. One inhabited by a race who lived in harmony with one another, sharing love and intimacy, the feeling of belonging, and their hearts were bare. They trusted each other with the depths of their mind, enjoyed being together and lived in large flocks like tender, affectionate birds. On the other planet, however,

Read the rest of this entry

naktinis žygis

po vieną daug kiekvienas sau dabar matau tyloj šviesiau ir man ir tau

mode #whatever

what a relief to just stay in the place i was told was the worst a dead-end they taught you had to escape but see i want nothing from you no playing house no longevity what happened to having a good time and then saying thanks no digit exchange no pushing to meet n'shit we're still convinced it is sort of the right thing at least to /appear to/ want it no i’ve developed severe aversion to that wishful thinking which cripples you once all projections and dreams get recycled i've always wished i were simple so here

Daily Sounds

Cheers to the New Year everyone! Cheers to keeping our eyes open to opportunities, listening to your heart, feeling the positive vibes and being inspired by amazing people. Here's one to watch this year, an adventurous soul with a musical taste that makes you think it's a lucky thing you're wearing headphones right now: Daily Sounds I've been meaning to share this particular playlist of Rytis for a while, occasionally posting gems from his channel on my blog - so many of Daily Sounds are actually my favourite songs! Enjoy - there's plenty to discover, savour and share.

Never Keep Your Heart Safe

To K. B.

Never keep your heart safe Locked up in a dusty guest room Packed in a cardboard box Next to memories Of past loves and broken affairs And missed opportunities Don't preserve it in a neat glass jar For bystanders to watch From every possible angle Without a chance to touch Don't settle it in a whorehouse For too long To be consumed by bitterness And numbed by lethargy No Leave it in the open Raw and exposed Unprotected So when Love comes to find it He could say I found myself a home

calling out to planet sisyphus

you know how it feels to be strange stars scattered across the universe with orbits that never cross paths we are strange planets with memories of being people who walk the earth look into each other’s eyes fall in love have we ever been that? have we been anything else but those huge rocks with predefined trajectories and no chance of a clash?


I flew away, leaving the ocean behind my back. Its endless surface was glimmering at the perennial moonshine, covered by vast comforting darkness, undisturbed by human sounds or the wind. The smell of the sea - it follows you no matter how far away you go. It lingers on your skin and drenches into your spirit. 

Read the rest of this entry


to love a man who can't collect himself to utter my name

birthday gift

drowning in anticipation doubtful of the chance

and then and then

the ray of sun making my day melting in sweetness in blossom-like rapture it's all i wished for today


Amazing choreography and vocals! I see an Artist.


guest gardener

no matter how little i mean to you i love you anyway

for love is not an object of trade you give me yours i give you mine

it is a sovereign state i'm only a pilgrim to not an owner a guest

you enter in its magnifying light and all you bring grows hundredfold

i think i'll stay to be a gardener i'll weed out everything not worth to grow

in that rewarding light i'll burn dead stems infertile origins and aspirations

before i know there'll be no you no property or name

i'm on my way



next life

stop promising me the next life don't you remember last time you did the same now is the next life there's nothing more to us but hanging in between forever in every life we had in every other to come

The Tale of the Wall

There was a planet on the outskirts of the Universe, inhabited by winds who liked to play with vast oceans and to caress magnificent volcanos asleep. A man lived on that planet, who's beauty was immense and overtaking as the light and splendour of the Sun. There lived a woman on that planet, whose slow and sensuous abidance emanated balmy Moon shine wherever she went. Without the knowledge of it, they walked their planet for ages, nearing each other, and there was an imminent point in their voyage where they would come to meet.

Read the rest of this entry


I can make you happy. If you didn’t want or couldn’t have kids, I would not want them any more. I could give you as much space and freedom as you liked. I would take care of you in a wheelchair and love you every day. I think I would love you even if you were lousy in bed – or if that part of our life together for some reason would be out of the picture. I would touch and hold and caress you whenever you felt like it. I would comfort you when you were moody. I would make food for you. I would obey you and I would teach you, too. I would have matching tattoos with you. I could be married to you if you wanted – or I could just wear an onion ring if you gave me one. Today it feels like I would be faithful to you without an effort but if a day should come that effort would be needed, I would make it my firmest effort and I would never fail you, I would never betray you. I could be poor with you – and that, my Friend, is something I’ve never told anyone, let alone meant it. I had not met a man or a woman to tell those things to before and now that I have, I want to give it all to you alone.
An excerpt of an unsent letter. Anyone can go ahead and use it. It's free, it isn't meant for anyone any more and it's too beautiful for the recycle bin. You're welcome.

1. Transformation. Fire

The air was warm and dusk. The vibration under her belly-button resonated with the humming in the air. She walked the street without looking around. She could see the dark tree foliage and the rest of the things above without moving her sight or lifting her head. The trees stood huge and silent. They were her allies, just like the air and the pavement blocks under her feet, and there was not a single human in sight.

Read the rest of this entry

Chant de la Lointaine

… Je serai, dans ton coeur, l’été sans fin des îles Du Sud, un paysage vierge où tes accords Connaîtront la beauté de se sentir dociles Au rythme élyséen des lignes de mon corps ;

Read the rest of this entry

Let Me Get the Door My Love

Let me get the door my Love

I'll take care of it in a second

Probably a salesman or the woman bringing the mail

Let me get the door my Love

Yes I am sure the bell was just ringing

It’s Common Sense standing at the door

Saying I should wake up to reality

Open my eyes to the truth

You are not for me and I am not for you

I should leave the irrational for fools he is saying

He’s not alone there trying to reach me

Conscience glances with a silent reproach

Remember your morals she says grimly

Remember all the things you said you wouldn’t do

This is the time to scrape off the confusion

There’s a crowd at the door my Love

Pride smirks at me with her scalding eyes

I don’t recognise you what happened to the Queen

Fix your crown if you're worthy to wear it

Second means the last one you know

I am still at the door looking through the hallway

As you are leaning over a sketchbook drawing our dreams

In the living room filled with your sunlight

I stand there holding my breath hiding from visitors

Pretending that nobody's home

split second

for single second there was a falling star there was a name


the more

you run in my veins

the more

i’m forgetting your face


i don't own my words they are of us both i don't own my love


I like the way your mind works. /.../ Like a library of exotic sweets, rich paintings, flowing poetry, eternal music and literary knowledge in one... I also came across a few volumes of liberation and a magnum opus of pure light, passion and tenderness. A place to revel and swim in natural bliss... Though I'm still wary of the formidable dark side, and fearing something untowards, probably wrong to hope it's an easily digestable paperback.
Yes, we become literature; we wake up to being something that does not exist - we were this all the time, unaware of the truth. Dream characters who did not realise they were made of cloud that dissipates from a deeper breath. I never knew it was so hard to not exist, as if my stomach was clenched, with all the most tender and careful words collected under a sign that reads Fiction.


locking the doors

from the inside

all i need is with me


you are with me

as much as you are

for me

cannot unsee

like sun and moon

i carry light and darkness

no shift of day to night

it lasts unendingly

at once


all the time

The Japanese Club

1 (1) 2 (1) 3 (1)

Eliziejaus laukai / Elysian Fields

Never been To the island of the blessed Didn't see the winemakers Didn't smell the jasmines didn't pick Olives didn't put to wineskins The sun didn't burn Wind didn't wail Didn't shower the rain Earth didn't carry Never been To the island of the cursed Didn't see the poison makers Didn't caress the blade buried not Copper axe in the earth The sun didn't burn Wind didn't wail Didn't shower the rain Earth didn't carry The sun didn't burn Wind didn't wail Didn't shower the rain Earth didn't carry The sea didn't bathe Fire didn't touch Didn't welcome the abyss Earth didn't carry

On Helluvagrey Nothingness

I know I've been here but every time it looks like a new place: no exit, nothing to take hold of, eternal. Yes, I am in that transition period.

Read the rest of this entry

4.30 am

there's nothing like driving empty streets

the sky inviting daylight

no cars to overtake

just chet and me

feels like a film

where i play


i want

to be

My Letter to You, Five Years from Now

It is amazing how passionately we move towards some things that in the course of time appear to have been of a very different purpose than it seemed at the moment passing by. Some of them, though, leave you wondering about the possibilities that are given to you but not fully, as if we were kids and someone put a candy on the table,

Read the rest of this entry

The Prophet

Found a little something. 20140623-224959-82199658.jpg

See you on the other side

See you on the other side... These words linger with me like an omen.

Read the rest of this entry

I See

Everything that happens suddenly makes sense.

Read the rest of this entry

Rebel without a Cause

Photo on 04-04-2014 at 7.45PM Photo on 04-04-2014 at 7.46PM Photo on 04-04-2014 at 7.48PM

American Beauty

Photo on 04-04-2014 at 7.50PM Photo on 04-04-2014 at 7.52PM #2 Photo on 04-04-2014 at 8.00PM

Madeline! I Need to Speak to Madeline!

DSC_3765_edited_8 (2) Photo: Vilma Bareikaite, post: mine

And then I Brush and Brush and Brush and Brush my Hair

DSC_3819 DSC_3825 DSC_3879 Photo: Vilma Bareikaite, post: mine

The Bold and the Beautiful

DSC_3741 (1)


DSC_3743 Photo: Vilma Bareikaite, post: mine

Su Tanangu apie žiemas

Šitas eilėraštis man - kaip pati žiema. Nusmelkiantis, patirtas, jau tada, kai prieš daugybę metų jį perskaičiau. Tik tie, kas čia, supras. Taip niekada ir nesužinojau, kas autorius...

Read the rest of this entry


Love__041130_ Foto: zastavki.com

In reply to a book annotation

Oh I love him I love the life we lead together We led together Apart


dvi moterys sėdi svetainėje skaito stankevičių


Read the rest of this entry

Are you happy, my friend?

ICARUS Only the feathers floating around the hat Showed that anything more spectacular had occurred Than the usual drowning. The police preferred to ignore The confusing aspects of the case, And the witnesses ran off to a gang war. So the report filed and forgotten in the archives read simply “Drowned,” but it was wrong: Icarus Had swum away, coming at last to the city Where he rented a house and tended the garden. “That nice Mr. Hicks” the neighbors called, Never dreaming that the gray, respectable suit Concealed arms that had controlled huge wings Nor that those sad, defeated eyes had once Compelled the sun. And had he told them They would have answered with a shocked, uncomprehending stare. No, he could not disturb their neat front yards; Yet all his books insisted that this was a horrible mistake: What was he doing aging in a suburb? Can the genius of the hero fall To the middling stature of the merely talented? And nightly Icarus probes his wound And daily in his workshop, curtains carefully drawn, Constructs small wings and tries to fly To the lighting fixture on the ceiling: Fails every time and hates himself for trying. He had thought himself a hero, had acted heroically, And dreamt of his fall, the tragic fall of the hero; But now rides commuter trains, Serves on various committees, And wishes he had drowned. Edward Field, 1989.


mano broli dvyny nepažinom viens kito per arti atsisėdom per garsiai kalbėjom į jausmą netyčia įsiterpė kūnai


minia sekretorių

latekso juostomis

susiveržusių liemenis  

stingsta atstačiusios

blizgančius užpakalius

kantriai laukia

skambaus pliaukšt

plaukų šepečiu:


išriečia nugaras

nežymiai pakeičia pozas

veiduose –

stilizuotas „o, taip!“


rūkas, vien rūkas

sutrupėję vitražai

sudraskyti korsetai

atlaso užvalktuose

veržia man gerklę

nelengva kvėpuoti


ir dulkinti

vartotės mėsinėj 

nudirtais apatiniais

o aš toks

mažas toks



Eglei – be užuojautos

pamišusi arba pamiršusi pradžias pabaigas nuoseklią eigą nuo likimo iki išsipildymo e mažosios iki ž didžiosios nepažino svarbiausiojo dėsnio karalienėm netampama gimstama


Maitina gerai. Iš viskio stiklinės.

Ir migdo kaip kantrūs pirmagimio autoriai.

Dar leidžia sapnuoti ne vien apie karą.

Beveik įpratau prie begarsės lopšinės

Ir nugara jaučiamo amžino žvilgsnio,

Lyg būčiau išstumtas iš didelio būrio

Vaizduotėje tylinčių tų, kurie turi

Prisukti raktu mano žodį ar žingsnį.

Nesikalbam šiaip sau, be didelio reikalo.

Sapnuojamės, pasivaidenam, nežiūrim

Į veidus, bet tik todėl, kad neturim,

Ir laukiam nubusti pakenčiamo laiko.


Angelui sargui

Atatupstas žingsnis ir ilgas kritimas į sapno minkštumą:

prisėdu ant lovos, kur paklodės –

sudrėkę žemėlapiai nuo vėjo atpleišėjusiais pakraščiais.

Seku Tavo kelionę, tarsi lūpomis lėtai rankiočiau

ant žemės pabirusius spalvotus karoliukus,

rankomis stipriai remdamasi į grindis –

kaip tame paveiksle, prisimeni? –

kur moteris išpuoselėtomis rankomis

stūmėsi žeme į priekį ant lentos,

o nuo juosmens nieko nebuvo, prisimeni?

Tada mėgau piešti žmones – kai kurie jų tapo manim.

Žvilgsniu glostau žiedlapio švelnumo nugarą,

išsitiesusią virš mano paryčių

kažkur tik per žingsnį, per žingsnį---

Sapne imi mano ranką: „Laikykis!“

Tik tada atsistoju, mes brendame purvinu vandeniu:

Tu pirma, nepaliauji šypsotis, tik taip man drąsiau.

Nubudimas ištinka visą laiką ten pat –

ant žemėlapio pakraščio,

kur iš vėjo krypties buriu, kad sugrįžtum.

Lėtinis tango

dovanoji vien nutrūkusius vėrinius, prakąstas bandeles, po vieną auskarą ir viso labo užuominas, kad mano liga – ne mirtina.

Aš ir Tavo moterys

Susirandu jas vieną po kitos - baruose, galerijose, parduotuvėse, skersgatviuose - ir myliu nuo pradžios iki galo. Žiūriu į jas Tavo akimis; bučiuodama vėsius jų skruostus vagiu Tave iš jų, o jos nežino, net neįtaria, kas aš tokia ir ką jos pačios nesuprasdamos man dovanoja. Jos šypsosi patiklios kaip kūdikiai, kaip seserys ir kaip geišos - man patinka jų naivumas. Jos nežino, kad besišypsodamos grąžina man Tave. Aš visą Tave surinksiu.


kaip pamišėliai laiptais į viršų viens du trys su kiekviena pakopa vis labiau esu nuo ta ka nuo ta ka bet palaukite kur mes papuolėm juk tai šermenys kaip neskoninga na ir kas vis tiek lėbausim garsiai mane juokas kutenantis ima maitinu tave iš savo rankos geriu vyną ir šypsausi dosniai supranti nėra nieko tylesnio už galią pajutusią moterį siuvinėju kiekvieną sekundę viens du trys prieš akis bėga laiptai viens du trys su kiekviena pakopa vis mažiau esu nuo ta ka nuo ta ka

Apie motinas

Mamyte, pasek man pasaką.

Ji gulėjo apsikabinusi mane iš nugaros. Priešais ant sienos krito rausva šviesa, ilgesinga kaip prisiminimas iš praėjusių gyvenimų; ji gulėjo prisiglaudusi prie manęs su drabužiais, lyg ruošdamasi kažkur išeiti, ir dainavo lopšinę. Mama, dainuok man, nemiegok, kad nelikčiau viena! Aš noriu apie vilką su ožiukais. Paskui ji vis tiek užmigo. Paliko mane su vilkais mano nebevaikystėje, su prisiminimais – o gal tai buvo neramūs sapnai? Dažnai sapnuodavau ją, labai gražią moterį, kuriai ten, sapnuose, visai nerūpėjau – ir aš niekaip negalėjau jos pažadinti.

Mama, ar galiu patrumpinti Tavo suknelę? Ji buvo tokia ryškiai žalia, gražiai gulė ant dailaus jos kūno, kai sėdėjo ankštoje vonioje ant senos skalbimo mašinos, rydama cigarečių dūmus ir sūrų vandenį, kad jis netekėtų skruostais. „Tuoj, mes tuoj išeisim, tik nebijok“ – šitaip sakė. Po velnių, ar mes galime vieną kartą išeiti?! Tai niekada neįvyko, nes, prireikus išeiti, nebeliko mūsų, tik ji ir aš po vieną. Ir dar ji žiūrėjo į mane tomis savo pilkomis akimis, nenorėdama sakyti to, ką jau seniai žinojau. Tai, kad retkarčiais aš turėjau būti jos mama. Ne, aš negrįšiu. Tu pasirinkai, ir aš pasirinkau. Aš neverčiau Tavęs būti man gera, dabar neprašyk to iš manęs. Viskas, ką ji padarė, tai pasiliko, ir niekas nepasakys, kuri buvome teisesnė. Kartą atėmiau iš jos virvę, sakydama: „Jei palauksi iki rytojaus, pasakysiu Tau vieną paslaptį. Tik palauk iki rytojaus“. Abi sėdėjom jau kitoje vonioje, jau kitos, bet tąkart verkėm drauge. Aš nebeprisimenu, ką tada norėjau pasakyti. Gal nieko. Svarbiausia, kad ji pasiliko.

Trakų 13

Mano jaukiam beprotnamėly

Nelygiai nudažytų sienų meditacija

Pilna autoironiškos užuominos į nebuvimą

Tų sienų nenusakoma nieko nesakanti spalva

Tarsi pageltusi vata nuo užpernės eglutės

Mano jaukiam beprotnamėly

Su vienu langu tiesiai prieš aptingusį judėti laiką

Ant žemės ridinėjasi peraugusios citrinos

Mažučiai teigiamo nusiteikimo ambasadoriai

Kuriuos kažkas pamiršo deramai sutikti

Mano jaukiam beprotnamėly

Ilgiau pabuvus pasimiršta paslaptys ir pavadinimai

Ilgiau užtrukę ima merdėti grobuonys

O dvasios vietinės kinkuoja kojomis susėdusios

Ant niekad taip ir neįjungto televizoriaus


Priešmirtinis haiku

Atsisuk – nei šviesos, anei tunelio. Aguonų laukas – ten, Kur anksčiau buvo tamsu.


Ar Tu būsi kantri aš ateisiu Nusimetusi šventinį rūbą Be namų be veidų tuščiom rankom               Nuo laukimo krūtinė įdubus Ar atleisi už ilgą kelionę Už takus ratais sukančius gaišiai Už vardus įrašytus ant kūno               Man plaukuos įsipynusios sraigės Nebaigtoj mano ilgesio knygoj Tavo vardas skambėjo gražiausiai Tu buvai tarp eilučių Marija              Aš ateisiu Tavęs ar palauksi

Laikinumo spalvos

tokia ir stovėjau kiaurom kišenėm vėjų išpustyta širdim priėjai ir bėrei trupinius dabar jie mano prabangi vakarienė skersvėjų išvaikščiotam tarpdury


Niekieno moterys. Alpinizmas

Viskas kartais užgimsta, baigias, jos vienos – Neprasidėjusios niekaip, be pabaigos – Irstosi matinės tuštumos tarpekliuose: Vienoj pusėj nepasiskolinami takai, Kitoje – neapkabintos naktys Nurimusiose paklodėse, išmušant paryčius. Dar jos nueina – dažniausiai tą valandą, Kai plačiausiai atmerkiamos akys – Į žemėlapiuos nežymimą vietą. Ten lipa ant didelio kalno iš stiklo – Kaip tik tą akimirką jas pamatai, Kai viršūnėj įtempusios raumenis laikosi. Atrodo nesudėtinga, tarsi stebėtum Čiuožiant ledu niekada neavėjęs pačiūžų. Kai krenta, tai sopa ne keliai, o siela – Pačioj matomiausioje vietoj. Jos laikosi stipriai it gimdančios moterys. Kai nukrenta – daugiau jų nepamatai. Laikytis viršūnėj – viso buvimo tikslas. Trunka tik vieną akimirką, tūkstančius kartų Pasaulio senumo akimirką. Stiklo kalnai šviečiant saulei Prisipildo skaidrios efemerijos – Tada matyti jų smarkiai subraižyti kūnai.


jei moki skaičiuoti mums pakeliui supratom kiek bus du plius du išeina penki aš tavo sesuo atpažįsti namie ant šachmatų lentos laikau savo šaukštus o virvė kurią tu matei skirta skalbiniams ne shibari

Belle de Jour

Jausmais sulopytas šleifas pažymi Lig dugno išgertus pavasarius, Visų pabaigų Karaliene. Autografas, lytėjęs iškvėptas – Išdūsautas pabaigas, Pakeistas. Žingsniai, Nuleisdavę uždangą, Tyli ant ryto palangės. Nors Tavo kojinių siūlė Lig šiolei tiesi kaip atsakymas, Pakrypusios šypsenos šifras – Gelsvėjančių perlų pasaka – Pamirštas. Nereikalingas. Kartais dainuoji, Kai nieko nebūna šalia – Be liūdesio, bet ir be garso. Tave pažinojo auksiniais Laikais, Belle de Jour. Gerai, kad nieks nesuprato, Kaip kūrei spektaklį. Kuždėdavos Partery: „Kas ji tokia? Ir mes tik dabar ją atradom?!“ Nebuvo leista žinoti: Už Karalienės dekoro, Už šarmo ir šventės Ten niekad nebuvo Tavęs. Nei scenoj, nei partery. Tarsi nematomas sufleris Jiems virš galvų, balkone, Guldei į spalvotus vystyklus Žodžius savo, juokus ir pozas. Be meilės ir be azarto. Žiūrovė, Niekada neišėjus namo.


Brendu į jos nuginkluojančias akis, kuriose tykiai budi viso pasaulio naivumas ir senatvė. Apima saldžiarūgštis malonumas, lyg neaštriu skustuvu pjautum rankos odą. Jų spalva suima ir siūbuoja mane lyg narkotikas, dar nesuprantant, ar tai gera, ar bloga kelionė. Aš negaliu priešintis, niekada nenorėčiau, lygiai kaip nenorėjo keliautojas, išgirdęs nepakartojama melodija skambančią mirties pranašystę. Žinau, kad nuo jos akių nemirsiu, o gyvensiu amžinai – absoliutaus saugumo pažadas – mano haliucinacija – bet tai ir viskas – nuo čia nebežinau nieko, tik einu apčiuopomis lyg vaikas, naktį pasigedęs mamos. Laikas ištįsta – o gal susitraukia? – lyg guminis kamuolys. Taigi nežinau, kada, kaip dažnai, bet būna, kad viskas pasikeičia, vandenys sujuda ir mane ima nešti nenuspėjama veriančiai mėlyna euforija – ne mano – jos žvilgsnio pradžios – kylanti iš jo metafiziologinės prigimties; tada aš nieko negaliu padaryti, nes esu priklausomas nuo pamišėliško žaižaravimo (man jis atrodo beprotiškas, nes negaliu jo suvaldyti ir niekada nežinau baigties), nuo klaikių fejerverkų, kurie pasibaigia džiaugsmingais gaisrais, tačiau man visiškai negaila ramybės, kurią jie naikina. Jose nebūna ko nors po pusę – tik iki galo, iki dugno, iki pradžios, kol vėl neišsilygina paviršius. Labai retai jos akys suteikia nuolankumo iliuziją, kurioje išvystu baltą vėliavą, kaip atsakymą į bet kokias mano mintis. Va tada aš mėginu atgauti prarastą laisvę ir pavergti jos žvilgsnį, kad galėčiau turėti jį visada, kad jis tik man paklustų, kad keistųsi pagal mano norą ir tik man priklausytų – ar bent jau būčiau tikras, kada gimsta meilė, o kada prasideda karas.

Noriu jų taip, kad įstengčiau išsižadėti savųjų: Noriu matyti jas užsimerkęs, žiūrėdamas į veidrodį ir rytą pažvelgęs pro langą, Noriu žaisti jomis kaip stiklo karoliukais, nešančiais užsimiršimą, Noriu žongliruoti kaip fakelais, degančiais elektrine spalva, Noriu, kad jos mane migdytų ir žadintų, Kviestų ir leistų, Kerėtų ir dievintų, Tylėtų ir išlaisvintų Bet už tai susilaukiu šaltos it ledas bausmės, Atimančios iš manęs pasaulį, kuriuo gyvenu, Staigios kaip ylos dūris į paširdžius pabaigos, Neigiamo atsakymo, kuriame nėra nė vienos raidės Mano atgaila neišmatuojama, bet pavėluota – Neužsimerk


Aš tai jau mačiau kažkada Savo vizijoj: šitaip sėdėjom Nežiūrėdami vienas į kitą, nurimę; Su atsakymais, tylūs, kaip broliai, Kaip vyrai ir žmonos, kaip sielos Begalybę suradę – sutrikę Dėl kvailybės klaidų, kurias darė, Braukdami vienas kito buvimą Raudonom žingsnių linijom – Žingsnių Kuo toliau, kuo skaudžiau Nuo viens kito. - - - Pirštais gniaužiau Pečius, glosčiau plaukus, ieškojau Tavo meilės keisčiausiose vietose, Ir neigiau, ir meldžiausi, ir gėriau, Ir svaigau nuo senų surogatų, Netikrų pranašų savo guoly. Vis dar vengiu kaltės Tavo žvilgsny. Vis dar gėda dėl to, ką jaučiu – Juk žinai, akmenširdžiams nesopa. - - - Na, tai štai – dabar sėdim surėmę Pečius, kad nereiktų žiūrėti Viens kitam į akis, į teisybę. Dar nemokam kalbėt, būti tiesūs. Ir žiūrėt į akis. Tavo meilė – Atnašaujamo kraujo rieškučios. Mano meilė – visiems išdalinta, Dosniai rankomis tiesiama ostija. - - - Vis kartoji – Pirmagimė. Ne, taip nereikia. Pirmesnių Tavo kūdikių sielos Kyla dulkių stulpais mano sąmonėj. - - - Štai sėdim. Svetainė be muzikos, Kaip aš tai mačiau savo vizijoj: Susipina saulės kelionė tarp dulkių Plačiom čiurkšlėm iš virpančio gintaro. Nežinai: aš ieškojau vienintelio vyro. Saulėlydžio išrišimas Nutilus giesmėms. Aš sugrįžau.


Banguojančios žolės kaip švelnūs, Beveik neapčiuopiami, kvapnūs Plaukeliai ant moters šlaunų –

Aš noriu būt ten, kur užmiegant Lanksčius reveransus avietės Atlieka virš mano galvos – Kur vandenys glosto mane be leidimo Ir leidžia stebėti slaptus Ritualinius šokius mainais – Ten vėjas neklausia, kuris Mano veidas tikrasis, o laiką Skaičiuoji jausmais