Apie laimę

by HelluvaGirl

Šiąnakt stovėjau su drauge ir Pija šalia mūsų Pilaitės daugiabučio ir užvertusi galvą į fejerverkus siurbčiojau šampaną. Po 15 minučių svaigaus sproginėjimo iš Briuselio atvykusi viešnia pasisuko į mane ir paklausė: čia turbūt turtingi žmonės gyvena? Nejučia pagaminome 15ai asmenų (kol iškepė esmių esmė, net nebeįstengiau jos paragauti - užtat ilgokai nereikės ruošti pietų į darbą); klausėmės viso pasaulio muzikos; diskutavome apie Stromae ir Jacques Brel, ir kad Jane Birkin turėjo būti uždrausta dainuoti; pasakojome, su kuriais žmonėmis labai norime 2014-aisiais nueiti kavos - ir kodėl; drauge su Sese ant skaipo klausinėjome Orakulo visokių nesąmonių; išrausėme namus, tačiau neradome laido perkelti į maką nuotraukų, įskaitant ir tas, kur dienos metu pozavau su dar vienu parking ticket (ne, nu kiek galima?); mokėme Piją angliškai, rusiškai, prancūziškai ir itališkai daržovių pavadinimų; aš visąlaik šypsojausi, galvodama, kad gavau Naujiesiems tai, ko labiausiai norėjau: jausmą, kad šventė yra ten, kur aš esu. Prieš kelias dienas atradau, jog neprisimenu, kuriais metais išsiskyriau. Man patiko. Feels like yesterday, bet taip ir turėtų būti: neverta užmiršti to, kas padeda išvengti paikų pasikartojimų ir inercijos. O datų aš niekada ilgam neįsimenu. Neseniai išmokau naują sąvoką: shibui. Atrodo, tik to ir trūko, kad imčiau sąmoningai kadruoti laimės būseną kasdienių situacijų formelėse. Ir man šviesėja štai kas: didžiausia laimė yra tai, apie ką mažiausiai turi papasakoti. Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest