La Grande Bellezza

by HelluvaGirl

Stovėjau iki paskutinio kadro, kad išgirsčiau galutines filmo muzikinės temos natas. Klausydamasi šio leitmotyvo, užuodžiu rytinio miesto gaivų kvapą, jaučiu malonią vėsumą ant suprakaitavusio kūno, kuris dvelkia naktinio klubo smilkalais, cigaretėmis, kažkieno kito kvapu, euforija. Pastebiu, kaip auštančio ryto oras išblaivo, sugrąžina iš isteriško vaidmens į kasdienės melancholijos ir ilgesio būseną: myliu tik tai, kas buvo seniai, o šiandiena užpildyta tuštybės, nuobodulio, konvulsijų, kūrybinės impotencijos, bandymo išgyventi nepamišus nuo tokio grotesko, iki kurio prieinama, prie nieko iš tiesų neprisiliečiant širdimi. Bet tai labai viltinga muzika, sutaikanti visą gyvenimo bjaurastį su taurumu. Tokia mūsų šiandiena, turime aprėpti viską - švelniai, kiek žaismingai, pasiramstydami sarkazmu, labai pavargę, bet nėra kito pasirinkimo, tik gyventi. Nuostabiai sukurtas sudėtingas pagrindinis charakteris, ištalpinantis cinizmą su jautrumu, tuštybę ir persisotinimą su aštriu protu; jis turi viską ir neturi nieko, tik prisiminimą, kurio neįmanoma nustelbti jokiais elitui prieinamais dirgikliais. Pavadinimas daugiaprasmis: ir apie pasakišką miestą, apie visa, kas didingo sukurta Romos civilizacijos - o taip pat apie perdozuotą prabangą, botoksą, aukščiausios rūšies manekenes, ekskliuzyvines pramogas... šalia žaidžiančių paprastų vaikų, šalia 104 metų vienuolės, kuri atsisako duoti interviu: "Ponia, aš daviau skurdo įžadus. Apie skurdą nepasakojama. Juo gyvenama." Šalia prisiminimo apie pirmąją meilę ir to, ką ji pasakė jam naktį prie švyturio, prieš atsisegdama palaidinę. Jo balkonas žvelgia į Koliziejų, bet prieš užmigdamas savo lubose jis regi jūrą. Aš dar daug daug galvosiu apie šį filmą, ir turbūt nueisiu pažiūrėti antrą sykį. Širdingai rekomenduoju.

Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest