Apie dėkingumą

by HelluvaGirl

Pastaruoju metu jaučiu didelį dėkingumą. Dievui / sau / karmai / likimui / norams, kurie išverda būtent tokią tikrovę, kurioje gyvenu.  Esu dėkinga už mūsų su dukra naujus namus - kaip iš mantros: jaukius, šviesius, šiltus, su didele vonia, kuriuose ėmiau aistringai gaminti ir naudojuosi kiekviena proga tiesiog būti. Kuriuose Pija turi atskirą kambarį ir nebijo naktį viena eiti į tualetą. Jai čia taip patinka - o man patinka matyti, kaip ji jau dabar moka įvertinti skirtumą tarp Princesių Kalno ir Pilaitės (haha - Princesės toli nepabėgs!). Kuriuose ji, priėjusi prie stalo, iš visos širdies sušunka "Ačiū, mama!", nes aš nei iš šio, nei iš to imu kepti sausainius. (Esu dėkinga ir kaimynui, kurį pasitinku su Beatos knyga rankose, kai jis paskambina į mano prirūkusius nuo degėsių namus - ir labai nesibara.) Esu dėkinga už skanų maistą apskritai - tai vienas didžiųjų mano malonumų, ir aš mėgstu džiaugtis išraiškingai. Kaip sako mano menedžerė, "Žaviuosi, kaip Kristina moka mėgautis maistu". Taip, tai dar viena mano pasiekta taika. Aš taip pat imu matyti ritualo, kai susikabinama rankomis prieš valgį ir dėkojama, prasmę. Tikrai. Gal net kada nors imsiu taip daryti. Kol kas džiaugsmingai dėkoju mintyse. Esu dėkinga už tai, kad gyvenu šalia tokios mergaitės, kurios mintis paskubomis vis užsirašinėju: "Mama, bet tai reiškia, kad mes dabar visur galėsime nuvažiuoti pačios ir mums nebereikės prašyti tėčio pagalbos" (pirmosios emancipacijos pamokos, įsigijus automobilį). Esu dėkinga Vaiko Tėvui, kuris padėjo persikraustyti, išsirinkti ir susiremontuoti mašiną, Kalėdų Senio vardu padovanojo žiemines padangas ir su kuriuo, regis, esame keista Susitinkanti Šeima. Ir kuris daro daugiau nei privalo dėl savo dukros, o taip pat - gal netyčia? - ir dėl manęs. Esu dėkinga skyryboms / Fėjoms Krikštamotėms / išlikimo instinktui, kurių dėka netiesiogiai šiandien savo darbe jaučiu, kad moku, žinau dalykų. Tai kaip diena ir naktis nuo mano savivertės prieš vos pusantrų metų. Ir aš tikrai esu labai netoli tos moters kreminiais šilko marškiniais su šypsenos užuomina ant veido, struktūruota rutina ir jokių uraganų išoriniame gyvenime. O gal aš jau seniai JI. Esu dėkinga, kad mums su kolegomis penktadieniais nebereikalingi Outlook'o priminimai, jog einame drauge pietauti. Tai lyg ir nedidelis dalykas, bet žinote, kaip su tomis mažomis tradicijomis. #susisiejimojausmas Esu dėkinga žmonėms, kurie randa mano piniginę su ID, teisėmis, kreditinėmis, grynaisiais ir memberšipais, nuskridusią nuo automobilio stogo šalia Neste degalinės ("Man taip tikrai nenutiks, kaip visiems nutinka, tai čia tik trumpam pasidėsiu") ir ištaršo internetus, kad mane surastų, atspėja ymeilą ir parašo laišką, užblokuoja kortas, kad niekas nedingtų, ir sujaudina: Dievas vis dar mane myli. Pavargusią, išsitaškiusią ir nebesugebančią koncentruotis, bet tuoj paatostogausim. Esu dėkinga draugams, kurie drąsesni už mane atnaujinti ryšį. Jie mintyse sugrąžina į laikus, kai viskas ėmė ir nutrūko - žmonės sako, tarsi savaime, bet iš tiesų dėl ego dalykų. Mano susireikšminimo ir neišminties. Esu dėkinga sesei, su kuria dabar bendraujame kasdien. Matau kaip ji mokosi nugalėti save, auga, moko mane ir mes iš tikrųjų kalbamės. Už tai esu labai dėkinga. Esu dėkinga Pirmajam Vyrui (dabar jo žili smilkiniai), kad atnaujinus ir ištiesinus bendravimą jis padeda man apjungti tai, kas buvo, ir tai, kas yra. Jokių kapojimų kirviais. Esu dėkinga Genijui. Esu dėkinga už tai, kad gavau dovaną taip jausti ir tiek suprasti - tai sakiau draugei dar gerokai iki skyrybų, kai sėdėjome In vino su 14 kubalibrių. Ar tai dovana - požiūrio klausimas. Tai turi didelę kainą, bet aš moku ją noriai. Čia apie išjautimą, ne kubalibres, bičiuliai. Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest