Keistas jausmas. Gal ruduo

by HelluvaGirl

Šiandien mano virtuvėje neįtikėtinai tylu. Visada viskas prityla, prieš grįžtant namo dukrai, bet šiandien yra kitaip. Gal tai ruduo, gal tai mano mintys apie naujas galimybes, mano norai ir fantazijos apie tai, kaip viskas turėtų tuoj tuoj pasikeisti - nors ir pati nežinau, apie ką aš čia.  Turiu stoti prie stalo ir pjaustyti vištieną spagečiams, bet dar ne, dar penkias minutes noriu pasiklausyti tylos. Šiandien dar nieko nevalgiau. Maitinausi pašnekesiais ir kava, ir diena buvo turtinga. Yra žmonių, kuriuos visada be išimties gera sutikti. Pavyzdžiui, eidama į darbą aš nusišypsau, pamačiusi du žmones. Pirmasis šluoja Jogailos gatvę. Jam gal kokie 65eri, ir kai pirmąsyk jis į mane pakėlė savo šviesias, kiek nustebusias akis, aš, nespėjusi įjungti racionalumo filtro, spontaniškai pamaniau: šitas niekada negalėtų nužudyti žmogaus. Yra veidų, aplink kuriuos matai šviesą, ir tas gatvės šlavėjas man būtent toks. Norėčiau su juo sveikintis, bet nedrįstu. Tiesiog nusišypsau, likus keliems žingsniams iki verslo centro, kurio slenkstį peržengusi senuką išsyk užmirštu - iki kito ryto, kai einant pro šalį jis stabteli su savo šluota, kad neišpurvintų mano batų. Antrasis yra kokių 26erių, visada klasiškai apsirengęs ir gražus kaip saldainis. Dirba Seime arba kur pas advokatus, ir mes matomės dukart per dieną: ryte ir vakare. Paprastai eina susirūpinusiu veidu ir aš, kaip visada, spėlioju, kas šiandieną jį graužia. Išvaizda sako, kad vaikinas stengiasi daug pasiekti, žino ir priima tam tikras taisykles. Man patinka jo eilutės ir lietpalčiai, o nerimas jo nepatyrusiame gražiame veide yra žavus oksimoronas. Šiandien vėl sutikau savo Pirmą Meilę. (Šitas pseudonimas yra pasibaisėtinai patetiškas, bet dar nesugalvoju, kuo jį pakeisti. Pažadu netrukus sugalvoti - o geriausia būtų apie jį visai nieko nerašyti.) Su Istviko Ragana tarėmės pasimatyti Monmartre, ir štai, sėdi prie įėjimo. Nupjoviau pro šalį, nusprendusi pakeisti vietą, paskui galvoju - tai kvailė, ir grįžusi pro tamsius akinius sutikau jo akis. Siaubinga, kokios mėlynos. Dabar ji ateis, ir jie kalbėsis. Reikėjo eiti kitur. Kiek man - 16? Nenoriu gyventi šitame rudenyje. Toks jausmas, kad neištversiu dar vienos tokios žiemos kaip praėjusi, su sniegu, drebiančiu balandį. Nežinau, kas bus, bet jausmas - lyg stovėčiau ant tramplino. Einu, pagaminsiu spagečių. Visiškai nenoriu valgyti.Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest