Apie pirmos meilės transformacijas

by HelluvaGirl

Jeigu neklystu, jis buvo pirmas vyras, pasakęs man komplimentą. Mokiausi penktoje klasėje ir kažkurį rytą nutariau, kad prie uniformos labai tiks mamos juodos raštuotos pėdkelnės. Jos buvo su įaustais auksiniais ir sidabriniais siūlais, tikros moters pėdkelnės, kurių neįmanoma nepastebėti. Pats tas prie rudos plisuotos uniformos penktoje klasėje.  Ėjau namo po pamokų, o jis, tada šeštokas, su kitu berniuku kažką pasilenkę braižė ant asfalto prie mokyklos pastato. Pakėlė galvą ir įkvėpęs šūktelėjo: "Kokios kojikės!" Viskas dėl tų kojinių, pagalvojau, iškelta galva žingsniuodama namo. Paskui, turbūt kokioje 10 klasėje mes pradėjome sveikintis, nes kiekvieną sekmadienį susitikdavome bažnyčioje. Jis stovėdavo toje pačioje navoje, visada su draugu, ir, iš pradžių linkėdavę vienas kitam ramybės, ilgainiui tapome pažįstamais. Kai po mišių gabaliuką kelio eidavome ta pačia kryptimi, kalbėdamas jis visada žiūrėdavo į akis. Ir kai šnekėdavo ar klausdavo ko nors, sakinio gale pabrėždavo mano vardą. Iki šiol taip darau kalbėdamasi ar rašydama laiškus, kai noriu, kad kitas žmogus pasijaustų reikšmingas. Jis buvo mano pirma meilė. Ta, dėl kurios poezija sąsiuviniuose pasilieja kaip upės. Penkiolikmetė kūryba, nepavaldi recenzijoms! Jo plaukai buvo juodi, o akys neįmanomai mėlynos. Jis buvo žydas ir, man rodos, dėl jo iki šiol ypač šiltai reaguoju į šios nacijos žmones. Tada aš nemokėjau žaisti žaidimų. Kai po renginio parke jis ėjo šalia ir klausė, ką veiksiu vakare, šypsodamasi atsakiau, kad nežinau. Vėliau mačiau jį einantį su kita mergaite. Metų gale jis į mokyklos ceremoniją jai atnešė gėlių. Taip sudužo mano širdis. Dabar, kai abu dirbame tame pačiame pastate ir lankomės tose pačiose iki tragizmo madingose vietose, eidami pro šalį liečiamės rankogaliais, o kartais mūsų akys susitinka, jis manęs neatpažįsta. O aš niekada nieko nesakau. "Norėčiau, kad jis mane pažintų", vakar ilgesingai nutęsiau draugei. "O tu kada nors sudėjai savo dešimtos klasės nuotraukas ir dabartines šalia?" paklausė ji, ir mes juokėmės. Keistas dalykas: kai stebiu jį, preciziškai nusiskutusį, šviečiančiais nuo baltumo marškiniais, visada lyg ką tik apsikirpusį, visada šiek tiek per daug išsikvėpinusį, stiklinėmis mėlynomis akimis hiperaktyviai skanuojantį aplinką, iškeltu smakru asistuojantį skirtingoms, bet visuomet seksualumą itin akcentuojančioms moterims, aš nejaučiu jam paniekos. Mano lūpos net nekrusteli link sarkastiškos šypsenėlės, kurią akimirksniu iškviečia tokie macho tipai. Mano širdyje nesikaupia žeminantis gailestis dėl viso to cirko, per silpnai maskuojančio kompleksus. Aš švelniai šypsausi ir žinau: tai dar ne viskas, ne viskas. Yra ir tai, ko nesimato. Tai, kas nušviesta sekmadienio saulės nedidelio miesto aikštėje priešais bažnyčią, neužtvindyta Absento fėjų smilkalais ir nepalaidota po įvaizdžiais. "Ar tu matai, kad mums visada dega žalia šviesa, Kristina?" klausė jis prieš 17 metų, kai ėjome kartu per gatvę. Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest