Before Midnight

by HelluvaGirl

Ne veltui aš stūmiau paskutiniąją trilogijos dalį vėlesniam laikui... Pirmosios dvi dalys (Before Sunrise ir Before Sunset) buvo puikios, nes užkabino vyro ir moters santykius, jose buvo pakankamai romantikos, bet ir ypač daug aktyvaus, sąmoningo dialogo, kurio klausantis, esu įsitikinusi, daugybė žmonių rado su kuo rileitinti. Beje, visi trys filmai pastatyti kas 9 metus, kaip ir rodomi įvykiai juose. Apie trečiąją dalį pokalbis su kolega: Kolega: Kaip??? Dar nematei? Ko lauki? Taigi pati rekomendavai! Aš: Na kažkaip vat nepriėjau iki to... K: Aš tai viską supratau apie šeimą. Dabar jau viską aš apie tai žinau. A: Tai supratęs Tu jos nori ar no-no? K: Noriu. Žinoma. Labai. Eina sau. Klausausi aš tų veikėjų dialogų ir savo ausimis netikiu - akurat mano ex santykiai, net formuluotės kai kurios tos pačios (logika vs. emocijos etc.). Ir duobės atpažįstamos, į kurias įkritus jau atrodo, kad niekaip neišlipsi drauge... Ir tas sunkumas paširdžiuose, kai jautiesi lyg kalbėtum skirtingomis kalbomis. Taip surezonavo, kad išsyk supratau, kodėl ilgai atidėliojau šitą peržiūrą. Tai filmas apie tikrą, ne butaforinę šeimą, kurioje ir džiugūs dalykai išgyvenami atvirai, autentiškai, bendrai, ir nusivylimas partneriu, nuovargis bei neatliepti poreikiai dedami ant stalo, o ne kišami po lova. Džyzas, pagalvojau, gi po 10 metų aš būsiu visai kaip ji! Žiauriai tikiuos, kad lieknesnė, though. Viena mergina tviteryje pakomentavo, kad Before Midnight yra geriausias paskatinimas vartoti kontraceptikus, nes maždaug va kas būna kai susilauki vaikų. Idiotė, pagalvojau. Poros, kurios tiki sugebėsiančios taip ir gyventi rausvame pūkuotame gerojo laikotarpio debesėlyje, yra pasmerktos. Žmonės, kurie supranta, kad šeima yra ir apie visą spektrą pačių nemaloniausių savęs paties bei partnerio išgyvenimų, turi šansų. Tos senukų poros saulėtuose parkuose, einančios susikibę už rankų, yra ne žmonės, kuriems buvo lengva būti kartu, bet žmonės, kurie vienas kitam daug atleido. Jiems nebuvo lengva, tiesiog jie dirbo sunkiau už mus. Jie daugiau keitėsi ir leido keistis partneriui. Jie periodiškai nutoldavo, galbūt net įsimylėdavo kažką kitą, tada vėl suartėdavo, priimdavo save ir kitą su silpnybėmis ir matė vienas kitą labiau nei tą fantazijų paveikslėlį, prie kurio mes inertiškai linkę pritempinėti sutiktus žmones. Kai pagalvoju, buvau aš toje filmo pabaigoje su ypač rizikingais atvirumais. Pasirinkau išsiskirti, nors teoriškai turbūt visais atvejais galima dar bandyti ir bandyti ir vėl bandyti. Nesijaučiu quitter. Tikiu, kad kai kuriose porose žmonės kalba norvegiškai ir švediškai - ir susikalba, o kitose, deja, įrodinėja save prancūziškai ir kiniškai... Mes su Vaiko Tėvu buvome iš pastarųjų. Tikiu - ir jam linkiu - rasti artimesnę kalbą ir kultūrą. O filmą pažiūrėti verta. Kas pasibaisėsite, mano patarimas būtų dar ilgai, if ever, nekurti šeimos. Taip tikrai būna. Iš kitos pusės - ar daug yra dešimtmetį skaičiuojančių porų, kurios taip intensyviai kalbėtųsi, turėtų tiek temų, susidomėjimo vienas kitu? Aš pamačiau ir jų santykių grožį, ir darsyk pagalvojau, kokia svarbi yra žmogiškoji trauka (kai seksualinė prigęsta), domėjimasis vienas kitu ir dalijimasis patirtimi, mintimis, fantazijomis. Po dešimties metų aš noriu jaustis tokia laisva kaip Celine sakyti, ką galvoju, ir būti, kokia esu. Tai labai daug pasako apie partnerį - jis turi būti pakankamai laisvas, tolerantiškas ir su stuburu, kad priimtų tikrą, ne reprezentacinę mane. Dar aš noriu būti tokia išmintinga, kad sužinojusi apie jo one-night-stand'ą jo nenukilinčiau, nemesčiau, neužsisiūčiau širdyje nuoskaudos, bet priminčiau sau, kad šeima yra būdas siekti laimės, o ne pats tikslas. Kad gyvenimas yra didesnis už šeimą ir jame klaidos gali suartinti labiau nei nauji apatiniai iš La Perla arba gerovė, nereikalaujanti pastangų.

Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest