Anna Karenina

by HelluvaGirl

Pirmas dešimt filmo minučių galvojau: NORIU. Noriu tokios meilės, px traukiniai, tik duokit man tokią lemtingą trauką; nenusikratomą kaip kryžius, kaip spaudas geležimi ant peties; tokią, kuri keičia pasaulį ir žmones aplink. Antroje filmo pusėje , kuri vyniojo prieš akis nuostabiai, atsiprašau, siaubingai gyvenimiškus psichologinius portretus, aš jau nebe taip norėjau tokios meilės. Tokios pragaro vartus sieloje atveriančios, stumtelinčios už beprotybės ribos. (Bandėm, nepatiko.) Pasakysiu nuoširdžiai ir paprastai: labai įsimintinas filmas. Režisierius pasirinko išmintingą priėjimą: vienintelis būdas gerai papasakoti klasikinę istoriją yra per formą. Įspūdingas, teatrališkas scenų kaleidoskopas; puikūs aktoriai (net Keira čia palyginus mažai vaipėsi - na, gal tai asmeniška, bet nemėgstu aš to, ką ji daro savo burna), pasigėrėtinas operatoriaus darbas, sudedantis kirčio ženklus taip, kad dvi valandos tiesiog pralekia, žavintis ir iki galo netikint, kad va taip fainai ėmė jie ir padarė. Teatrališkas, stilizuotas, kai kur net siurrealistinis pateikimas čia labai tinka - dar išraiškingiau parodo elito pasaulio manierizmą ir nenatūralumą. Turinys, t.y. žmonių jausmai, virsmas, visuomenės paveikslas - tokie tikroviški, kad net nejauku. Jeigu kas eisit į kiną, pasikvieskit ir mane - mielai pažiūrėsiu dar sykį.

Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest