The Secret

by HelluvaGirl

Žiūrėjau kažkurį šeštadienį sesers parekomenduotą The Secret ir juokiausi: atrodo, jau šimtus metų kartoju ten kaip didžiausią naujieną skelbiamas tiesas apie kokybių trauką, dabarties akcentavimą, minčių materializaciją, gavimą to, ko nori... Filmelis netgi banalus. Pažiūrėjusi ant durniaus ėmiau kartoti visokias mantras. Tai yra, žaidžiau seką mintis --> žodis --> materija.  Sakiau: gyvenu nuostabioje vietoje, turiu svajonių namus; auginu vaikus, esame sveiki ir laimingi; myliu savo darbą ir negaliu sulaukti, kada kiekvieną rytą galėsiu jį pradėti; myliu ir esu mylima. Ir laiminga, laiminga, laiminga. Po kelių dienų sėdžiu ant sofos svetainėje, dairausi aplink: na, visai nieko tas butas, ne taip jau ir baisu... Gal net stilinga, jauku, gražu? Pagavusi save, nusijuokiau: tai štai kame paslaptis... Kaip ir pačiame nuostabiausiame pasakos morale: kai jie vienas kitą pamilo, nykštukas Nosis virto pačiu gražiausiu princu, o karalaitė nustojo būti kvaila. Gali būti, kad jie visai nepasikeitė - tik meilė atvėrė jiems kitokias akis. Tai ką - apartamentų nebus? Aš tiesiog džiaugiuosi tuo, ką šiandien turiu? 🙂 Ok... Praėjo kelios savaitės, po visų adaptacinių stresų darbe šiandien sėdžiu, pridavusi porą pasiūlymų, apsivertusi vertimais, ir jaučiu, kad turiu pačius fainiausius kolegas, kokie gali būti, ir darbas mano nerealus, ir būtų taip nesveikai gerai, jeigu manęs neišmestų po bandomojo. Dėl vaikų - man taip gera, kad Pija yra; didžiuojuosi, kad ji mane išsirinko. Mes esame viena kitos kūrinys ir so far, jis vis labiau įkvepia, įpareigoja ir nustebina: juk ji atsirado tarsi iš niekur, o dabar saujomis kerta žalią lašišą, susidomėjusi stebi "Gulbių ežerą" ant youtube ir dalykiškai dėsto: "Kai princesės be karūnų, tai nėra jokios prasmės". O dėl viso kito - bendravime ima džiuginti maži stebuklai, kuriuos stebiu iš toli. Man taip gerai. For now. Ir jau kai vakar pasijaučiau laiminga, atradusi Tuos kepėjus ir jų cupcakes (kolegos lūžo iš mano atodūsių ir kremu ištepliotos nosies virtuvėje)... Manau, that pretty much sums it up. Pastarąjį pusmetį išgyvenau tris didžiausius žmogiškus iššūkius: skyrybas, darbo keitimą ir artimiausio žmogaus mirtį. Kai ką iš šitų - du kartus. Ir esu laiminga, gavusi cupcake. That pretty much sums it up. Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest