Ant princesių kalno

by HelluvaGirl

Mes gyvenam ant kalno - kaip princesės, sakau jai kaskart, žingsniuojant namo.  Iš tiesų: lipant aukštyn už nugaros lieka triukšmas, žmonės, ieškojimas, vylius; kelias nusibarsto atsitiktinius praeivius ir galiausiai, prie pat namų, liekame tik mes. Ir neseniai užsidegę gatvių žibintai. Ji tiksliai žino, kuri lempa neveikia ant "Lietuvos draudimo" pastato, ir kiekvieną kartą tai pažymima diskusija kodėl. "Gal nusipirkime naują lemputę ir atsinešusios įsukim?" - šiandien pasiūlė ji, prisiminusi, kaip vakar ieškojome Maksimoj naujos lemputės į vonią, ir kaip mama prie kasos susigriebė, kad gi tas įsukimas yra ne visų vienodas, ir kaip mes galiausiai vis tik nusipirkome teisingą, o šį reikšmingą žygį pažymėjome jaukia vakariene su French toast. Mes visai greta pabolatino, bet kažkuo ir labai toli nuo visų atsitiktinumų. Šiandien valgydama sriubą ji pasakė: "Ir kai pasivaikščiosim, mes eisim į namus, Algirdo..." susigriebusi nužvelgė lubas, sienas, ir pabaigė: "į naują butą." Dabar yra "naujas butas" ir "tėčio butas". Prieš dvi dienas prie Rusų dramos teatro, skubėdama po darbo jos apkabinti, aš pati susigriebiau: kur esu? Kuri kryptis teisinga? Šiandien valgydama sriubą aš pasakiau tai, ką labai ilgai atradinėjau, ir ką stengsiuosi jai skiepyti nuo pat mažens: "Žinai, namai yra ta vieta, kur gyvena Tavo mylimiausi." Jai tas žodis suprantamas: nuo gimimo į klausimą "ar mane myli?" sakiusi žaismingą ne, dabar man vis dažniau sako: "Tu mano mylimiaaausia..." Prieš 5 metus rugsėjo 14 aš sutikau jos tėtį. Prieš 5 metus rugsėjo 15 mes, galima sakyti, apsigyvenome drauge. Šiandien jai tenka ištalpinti faktą, kad netvarumas yra išvirkščioji taikos pusė; kad ant princesių kalno kartais perdega žibintai; bet viskas niekai, jeigu žinai, kokios lemputės ieškoti.

Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest