Darbų Samsara

by HelluvaGirl

Šiandien atsisakiau tarptautinės kompanijos pasiūlymo.

Ką padariau kvailai, tai pasakiau “ne” net nenuėjusi į pokalbį.

Kodėl? 

Nes savo miniatiūrinėj kontoroj aš kiekvieną dieną prisižvengiu iki ašarų. Laukiu, kada Direktorė ateis į darbą. Atmosfera tokia, kokios nesu patyrusi niekur dirbdama – nors man tik poroje vietų buvo labai blogai. Čia kažkaip pavyksta atsipalaiduoti ir į dienos darbus žiūrėti teigiamai. Man rodos, aš noriu tuo dar pasimėgauti, kaip inkubatoriumi, prieš išeidama į džiungles.

Dar nesu pasiruošusi džiunglėms. Nors tai minėtai įmonei jaučiu tam tikras asmenines simpatijas.

Dar per skysti kiaušai konkurencingai aplinkai. Juk galiu sau leisti padirbėti ramiai iki kito pavasario? Apsiprasti.

Turbūt galvoju visai neapdairiai. Turėčiau gaudyti kiekvieną progą užsidirbti daugiau… Nes kitą pavasarį tas pasiūlymas gal ir nebeateis. Juk auginu vaiką.

Bet tarptautinėse kompanijose, nujaučiu, ne taip paprasta dingti kelioms dienoms, nes mažei temperatūra… Nors, kaip apibarė Likimo Draugė, “ten perspektyvų, balta alga ir daug vyrų”.

Jaučiuosi nejaukiai – kaip kiekvieną kartą, sakydama “ne”. Čia dar galimas daiktas, pasakiau “ne” gerai perspektyvai. Bet tas jausmas pilve…

Kita vertus, tas jausmas pilve labai atkakliai sakė nesidarbinti čia, iš kur dabar nenoriu išeiti.

Hm.

Jeigu dvejoju – dar ne laikas. Bet jeigu pasiūlymas atėjo, vadinasi, jau?

Kartais prisimenu Pink. Kaip ji pradėjo su kažkokiais čiuvakais iš neiborhudo, o paskui atėjo laikas pasakyti vaikystės draugėms ate ir pasirinkti stambius prodiuserius. Visada galvojau, koks tai tough call ir kaip nepavydžiu tokio pasirinkimo.

Dar nesupratau, ar aš kvailė, ar tiesiog nuosekli.

Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest