Apie uosto ir komforto zonas

by HelluvaGirl

Tai štai, kur dingsta visas žmonių laikas - darbe! Kol dar nesu inertiška, pastebiu tą keistą disproporciją - o gal tai paradoksas? - dauguma žmonių daugiausiai laiko skiria pareigai, o ne žmonėms, su kuriais norisi būti. Kita vertus, gal dėl to tik labiau ir norisi po darbo skubėti pas Piją į darželį? Su Direktore jau bendraujam на Ты. Darbe retai kada šitaip darau, nes man labai svarbi distancija. Bet kai kurie žmonės be didelių pastangų mažina mano baimę prisileisti. Ne vonią vandens, bet visus juos. Čia kaip tada naujame mūsų kieme - vos atėjus apspito vaikai ir pradėjo kažko kamantinėti - iš pradžių net loštelėjau nuo to uždaro kiemo bendruomenės jausmo, bet antrą, trečią ir penktą vakarą, sveikindamasi su vis naujais pareinančiais iš darbo kaimynais, kurie kalbina vietinius vaikus kaip senus bičiulius, jau eidavau ten su Pija, supratusi, kad kiemo ji realiai iki šiol neturėjo, ir nesveikai geras dalykas yra atrasti kurią nors pacankę, išsinešusią ant suoliuko gigantišką lėlių namelį... Ir kad visi jų klausimai, kvietimai žvejoti pagaliukais ir kiti užmanymai nėra taip jau baisu. Tai ir darbe atsipalaidavau, daug juokiamės, daug dirbu (jau sulaukiau poros klientų komplimentų atliktam darbui), o šiandien, stabtelėjusi prie sentencijomis nukabinėtos ofiso sienos, perskaičiau pačią pirmą kaip tik sau: "Laivams saugiausia uoste, bet ar dėl to buvo statomi laivai?" Paskutinį mėnesį nieko kito nedariau, tik perženginėjau savo komforto zonos ribas. Tai labai degina kalorijas ir padeda susirasti draugų. P. S. Noriu pasakyti ačiū visiems, net ir (ypač?) menkai pažįstamiems žmonėms, kurie suskubo mane rekomenduoti, siųsti nuorodas, kontaktus, organizuoti darbo intervus ir kitais būdais palaikyti vazoninės gėlės persikraustymą į lauko sąlygas. Jūsų dėka aš laimėjau ne tik gavusi darbą, bet ir išmokusi paprašyti pagalbos. Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest