Prisilietimai

by HelluvaGirl

Vis drąsiau imu sau leisti jausmus, tad gal ir neatsitiktinumas, jog Mano Mylimo Poeto žodžiai, kuriuos vakar girdėjau lygiai po metų, pralaužė vieną kitą užtvanką. Tiek, kad kaimynė, iš pradžių davusi servetėlę, paskui paliko visą jų pakelį.  Jo žodžiai įgriūva į mano sąmonę ir kūnijasi vizualizacijomis, ir visos spėja, nė viena nevėluoja, ir aš nieko neprarandu, tik vaizdiniai dauginasi mintyse kaip pašėlę. Išgirstu viską nuo pirmo iki paskutinio žodžio, kurių kiekvienas atgyja palikuonimis ir savarankiškų istorijų forma sugyvena mano vaizduotėje. Nė akimirkos neužsnūstu ir akimis nenuklaidžioju į veidus ar eksterjerus. Noriu verkti visą naktį ar visą neišjaustą erą. Verkiu iš džiaugsmo, kad suskambėjo žadintuvas, kurio negaliu uždusinti servetėlėmis; iš dėkingumo už visus tuos eilėraščius, kuriuos kažkada skaitydama pati sau sužymėjau suokalbio šypsenomis. Pajaučiu tai, ko labai delikačiai įvardyti dar neįstengiu: kad žmogų paliečianti, šia prasme gyvenimą keičianti poezija yra universali ir intymi tuo pat metu. Universali - nes yra tiesiog neginčijamai tikra, intymi - nes duria tiesiai į mano - atsitiktinio žmogaus - sielos tašką G, kurio buvimo vietos aš nė pati tiksliai nežinau. AČIŪ.Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest