Skyrybos. 2012 gegužė ir ko aš niekada nepakartočiau

by HelluvaGirl

Liūdnus, gėdingus, bejėgiškus savo etapus priimu kaip asmeninę istoriją, kurios jau nebekapoju, neskirstau į "buvo - pražuvo", "aš jau nebe tokia", "aplinka kalta" ir panašiai. Viskas mano, viskas apie mane, viskas priklauso tam žmogui, kuris esu šiandien. Vieno dalyko nepakartočiau. Man vidurius suspazmuoja galvojant apie tai, kaip lengvabūdiškai ir trumparegiškai aš leidau kitam žmogui manimi rūpintis, visą tą netrumpą laiką neinvestuodama į savo pačios savarankiškumą. Nesakau - ir knygų per tuos 4,5 metų išverčiau, ir siūti pramokau, ir Jo dėka tapau kultūringesnė. Tačiau šiandien, tabaluodamasi trūle šalia besiskrepliuojančio ir peregaru trenkiančio vargetos, aš žvelgiu pro langą į apdulkėjusius 20-ies metų senumo golfyčius ir suprantu, kad juos vairuojantieji užsidirbo toms mašinoms. Aš joms neužsidirbau. Aš nieko neužsidirbau, esu visiškai nesavarankiška, o metų jau daug. Dabar man neįtikėtina, kaip galėjau remtis į tokį netvarų dalyką kaip santykiai, bet anksčiau... Juk niekas įsimylėjęs, gimdydamas vaikus, jausdamas santykių, kaip sunkaus darbo, prasmę nemato skyrybų, kaip kito posūkio. Aš jų nemačiau, netikėjau, kad mums taip atsitiks. Tiksliau, tikėjau, kad mums taip nenutiks. Į nieką neverta remtis ir prie nieko nedera šlietis. Gyventi kito sukurtoje gerovėje net ne tai kad nepadoru - tai paprasčiausiai žalinga man, kuri nevystė ir atrofavo tą esminę individo, kaip vieneto, prievolę - gebėjimą savimi pasirūpinti. Argi ne kvaila būti 31-erių, auginti mažą vaiką ir neturėti darbo? Tai tikrai paprasčiausiai kvaila. Esu ten, kur nusipelniau būti. Kvailė. Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest