The Letters

by HelluvaGirl

Šiandien viskas mane pasiekia kažkaip laiku, tikslingai. Perskaityti straipsniai, pašierinta daina, sentimentali dovana gimtadienio proga iš Kopenhagos Darbo muziejaus... 

Mane labai gelbsti nauja Sergejaus Nikolajevičiaus frazė apie tai, kad vis tik verčiau ne naujai perrašinėti savo jausminę praeitį, ne pakartotinai išgyventi šimtus klaidų jau su teisingu atsinešimu, bet ieškoti preteksto mylėti, būti laimingu, jausti pozityvumą dabartyje. Apsižiūrėjau kad ir depresons apmažėjo, t.y. pradėjau netgi pasidžiaugti paprastais dalykais! Ar bent jau priimti viską ramiau.

Pastaruoju metu nutinka koks nors lyg ir bereikšmis įvykis: pamatau baltu dviračiu važiuojančią moterį, sufantazuoju jos gyvenimą... ir visa esybe pajaučiu, kad laimingumo užuomazga manyje yra, yra.

Lyg būčiau susisiekiantis indas, tik mano pusėje mėlynas rašalas, o visai visai šalia, kažkur netoliese, už neaptikto susiaurėjimo - skaidrus vanduo. Ta nuojauta tokia viltinga ir tuo pačiu kankinanti, lyg bandytum šioje tikrovėje atpažinti žmogų iš užmiršto sapno. Ojos de perro azul. Toks pažįstamas, bet kaip pasiekiamas, užčiuopiamas, surandamas, išlaikomas?..

Tas laimingumas yra toks neišmatuojamas, kad net ir ši menka pajauta sukelia geliantį ilgesį.

Taip arti, taip klaidu.

Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest