Le conseguenze del dolore

by HelluvaGirl

Neseniai pažiūrėjau Sorrentino filmą "Le conseguenze dell'amore". Lyg ir geras, lyg ir ieškojau esmės per smarkiai ar per giliai. (Nepagalvokit, aš gilus žmogus, bet ne iki šlykštumo. Kai sakau, kad labai gilinuosi į filmus, tai tiesiog instinktas, išsivystantis po gausybės jų peržiūrėjimo, kai pradedi ieškoti visokių atspalvių ir posluoksnių. Turbūt kaip išdarinėdamas vištą - whatever that is.) Kai jau nutariau, kad nieko nesupratau, Jis pasakė: "Tiesiog filmas apie tai, kas nutinka įsimylėjus". Šiandien aš galvoju apie skausmo pasekmes. Banalaus fizinio skausmo. Ar jums kada nors ką nors smarkiai skaudėjo? Nepakeliamai, bet trumpai? Pakenčiamai, bet tiek ilgai, kad sužvėrėjot? Kokiu žmogumi jus tai pavertė? Manau, yra dvi kategorijos žmonių: tie, kurie bėga nuo skausmo, ir tie, kurie jį apsikabina, prisega jam prasmę ir neša prieš save it vėliavą. Po savaitės pooperacinio gerklės skausmo šįryt gulėjau virtuvėje ant grindų. Tas jausmas prieš alpstant: nutirpstantys smilkiniai, lengvas pykinimas, šaltas prakaitas, degantys viduriai. Man pasidarė silpna, nes aš savaitę labai mažai valgiau. Mažai valgiau, nes labai skauda. Taip, aš esu iš tų žmonių, kurie nori skausmo išvengti. Ir gerklės, ir širdies skausmo. Ir kas žino, ar ne nuo to skauda dar labiau. Bąlančia smegenine pasišildžiusi mikrobangėje pievagrybių sriubos ir, galima sakyti, įsiutusi, nuslinkau į lovą, pagulėjau truputį žemyn galva, paskambinau Jam (numetė), pamaniau, kad dabar būtų kažkaip kvaila mirti - lovoje, vienai... Ir atsisėdau valgyti sriubos. Iš ausų bėgo verdantis vanduo, o aš pro miglą žiūrėjau į du paskutinius "Nimesil" pakiukus ant stalelio. Šiandien galvojau jų nebegerti. Išgėrusi nuskausminamuosius gulėjau lovoje nugalėta, rimstanti, ir žiūrėjau į lubas. Jaučiau, kaip man želia daktaro Hauso barzda. Stebėjausi, kodėl taip skauda - juk esu kaip kareivis, skausmas mano frontas. Neieškau jo, bet jį pažįstu. Kaip ir maniakus vaikystės sapnuose: visada  su jais susidraugaudavau. Jaučiau, kad atviras priešinimasis yra pražūtis. Nesugebu susidraugauti su savo gerklės skausmu. Dėl jo numečiau tiek svorio, kad nebepastoviu ant kojų - per savaitę. Nesuprantu anoreksikių. Sako, jų pilnas Manhetenas: power bitches turi būti skinny bitches. Jos daro karjerą, socializuojasi. Mūsų vietinės, žiūrėk, ir vienam kitam žurnalui sugeba išsiviepti. Iš kur jos turi energijos? Nuoširdžiai nesuprantu. Žiūriu į veidrodį ir matau tik priklijuotas blakstienas. Vaipytis jėgų nėra. Dar galvoju apie Standing Babas iš "Šantaramo". Tai žmonės, kurie pasirinko niekada gyvenime neatsisėsti, neatsigulti - tik stovi. Kai kurie atgailaudami, kiti - už geresnį pasaulį. Pirmuosius 5-10 metų kojos jiems taip sutinsta, kad tampa panašios į dramblių. Vėliau - tiek sulysta, kad lieka vien kaulai ir padžiūvusios kraujagyslės. Jie kenčia protu nesuvokiamą skausmą kiekvieną savo gyvenimo sekundę, todėl instinktyviai mindžikuoja nuo vienos kojos ant kitos. Tai primena meditacinį šokį, Kašmyro hašišo sapną. Rimstant skausmui, mintys nebeprimena susiduriančių traukinių. Pasaulio vaizdas kenčiant skausmą ir nekenčiant skausmo taip skiriasi... Aš jau išmokau pamoką, jau suprantu: be skausmo neegzistuoja ir šviesiosios pusės patirtis. Bet šiuo metu tiesiog norėčiau sočiai pavalgyti. Ar aš silpna? Ar nesugebu įsiteigti, kad kūnas tėra regimybė ir aš esu Visata, ir kadangi Visata yra Tuštuma, tai manęs apskritai neskauda? Mano skausmo pasekmės - išsekimas nuo nepakankamos mitybos. Nei karjeros, nei žurnalams pasivaipysi. Ir dar aš kalbu tuo keistu balsu, lyg į gomurį būtų sukišti du stalo teniso kamuoliukai. Charmant!

Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest