Apie moterį ir jos randus

by HelluvaGirl

Sutikau ją po to, kai atradau tuos keistus aktus. Tada ji jau buvo nupjautomis krūtimis ir neplanavo dėtis implantų. Neįprastu būdu, rengdama parodas su savo pakitusio kūno fotografijomis, ji lyg ir kreipė dėmesį į vėžiu sergančias moteris, į gyvenimą po išlikimo. Ne tik tai. Visada žinojau, kad susirgsiu šita liga, sakė ji. Vėžiu ir panašiomis ligomis serga žmonės, kurie nedrįsta nusižudyti ūmai. Veikiau pasirenka lėtą savinaiką. Ne-meilę. Meilė yra gyvybingumas, o vėžys yra egoizmas, sakė ji. Tai nihilizmas, atkaklus ir metodiškas neigimas. Savęs kaip šventovės, savęs kaip verto. Tai klinikinis nelaimingumas. Vaikų atveju - tai paveldas. Jį reikia išvalyti. Labiau nei mirti visada bijojau būti subjaurota, sakė ji. Būti našta. Bet... mes esame mūsų norai; mūsų siaubai veda į akistatas su jų objektais. Visada žinojau, kad susirgsiu vėžiu. Taip paprasčiausiai turėjo nutikti, nes per ilgai išorinis pasaulis buvo neadekvatus mano vidiniam gyvenimui. Kai ta pavydėtina išorė nesuteikė anei mažiausio pagrindo širdgėlai, kai mano artimiausia aplinka buvo žmogiškos laimės butaforija, viduje žiojėjo tie randai. Iš tiesų aš visada buvau subjaurota, tik niekas kitas to nematė. Sugadinta. Pažeista. Nelaiminga. Tokia nelaiminga, kad kai kuriais rytais, sakė ji, turėdavau susigalvoti artimo žmogaus mirtį, kad galėčiau pateisinti plyštančią širdį ir ašaras, ašaras. Kad turėčiau pasiteisinimą verkti, nes iš tiesų neturėjau jokios priežasties. Aš turėjau būti laiminga - turėjau viską, patyriau daug, buvau graži ir gal net truputį išmintinga. Ir vis dėlto - nepateisinamai nelaiminga. Kai susirgau vėžiu, tai buvo vidinės ir išorinės tikrovės suartėjimas. Pagaliau pasijaučiau gavusi tai, ko be garso šaukiausi visą gyvenimą. Jaučiausi užbaigta, nuosekli ir kažkuria prasme pilnavertė. Adekvati. Net pati nesuprantu, sakė ji, kaip šitiek ilgai mano išorinis pasaulis buvo toks tvarkingas, estetiškas, kai viduje siautėjo chaosas. Tai turėjo įvykti žymiai anksčiau, ir aš laukiau tos katastrofos, nes ji... ji pavertė mane sveika. Pagaliau turėjau pagrindo jaustis nelaiminga. Tas atitikimas sutaikė mano ligotą sielą su kūnu. Kai man pašalino krūtis - moteriškumo simbolį, ar kaip ten jie nuolat sako - aš, regis, ėmiau atsigauti. Branginu šituos randus kaip nieką kitą savo kreivame gyvenime - jie mane išgydė nuo to siaubingo neatitikimo. Kai nešiojiesi randus sieloje, tiesiog negali nurimti, kol nepamatai jų veidrodyje. Ne visi žino, kad tos fotografijos yra ne tiek apie vėžio kaip rimtos problemos viešinimą, kiek apie mano sugrįžimą namo. Į save. Net nebesijaučiu tokia sugniužusi. Man reikėjo tų randų, sakė ji. Kai kurie žmonės gimsta tiesiognepagrįstai gražūs ir gyvena pernelyg pavydėtinoje aplinkoje, kad jaustų tame prasmę, kad pamatytų tame save pačius. Tik laiko klausimas, kada mūsų vidinis gyvenimas, mūsų mintys, mūsų šerdis prišaukia tai, ko iš tiesų esame nusipelnę. Negaliu to pasakyti kiekvienam. Didžioji dauguma sergančiųjų spjautų man į veidą už tokias kalbas. Bet tu, regis, tiki kokybių trauka? - paklausė ji. Taip, atsakiau.Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest