Nip/Tuck

by HelluvaGirl

Neabejoju, kad daugelis žiūrėjo šį serialą per TV. Išspoksojusi The Mentalist iki naujausios serijos (labai smagus, stilizuotas kraimas!), nutariau parsipūsti Nip/Tuck. Turiu pripažinti, serialas ne toks paviršutiniškas, kaip iš anksto spėjau. Žiūriu jau 3 sezoną ir stebiuosi, kiek naujų siužeto peripetijų įmetama, kokie nenuobodūs, charakteringi, bet tuo pačiu žmogiški veikėjai, su kuriais drąsiai gali rileitinti, ir kaip subtiliai prie fabulos prisiliečia įvairių žanrų atspalviai. Aišku, riebus pliusas humorui. Kadangi serialo ašis - plastinė chirurgija, apie tai vėl susimąsčiau. Savo gan natūralistinę poziciją esu išsakiusi ne kartą - žavu ir gerbtina, kai žmogaus trūkumuose, t.y. unikalume, matyti jo gyvenimas, patirtis ir (ne)meilė sau. Nip/Tuck žmonės darosi plastines operacijas dėl pačių įvairiausių priežasčių. Noriu atrodyti kaip Dženifer Lopes; noriu, kad mano gyvenimas pasikeistų; noriu, kad niekas nematytų mano ŽIV ėdamų skruostikaulių; noriu pamiršti, kaip vyras sulaužė man nosį ir užmušė mūsų vaiką; noriu pasirašyti modelio sutartį; noriu silikoninių krūtų, kad sužinočiau, ką patyrė mano žmona, susirgusi vėžiu ir jų netekusi... Didžioji dauguma operacijų atliekamos dėl estetinių priežasčių, kad ir kokios būtų tos kitos, gilesnės. Dėl grožio. Dėl to, kad tai prieinama, kad tai - mokslo laimėjimas. Nemažai apie tai diskutavom. Ar tai moralinis dekadansas, nusisukimas nuo savo esmės, tam tikra nužmogėjimo, surobotėjimo forma? Marios tokių pačių papų ir subinių. Idealios simetrijos, aukščio, formos. Kitaip tariant, unikalumo - raukšlių, celiulito, kapšelių, randų, asimetrijos - atsisakymas dėl anoniminio įvaizdžio - išbaigto, fotografiško, matyto. Vanitas vanitatum? O kaip makiažas kiekvieną dieną? Kaip kirpykla, plaukų vaškavimas, dirbtinės blakstienos, nagai ir sruogos? Permanentiniai antakiai, soliariumo bei kremų įdegis? Argi tai savo esme nėra tas pats slėpimasis, savęs ištaisinėjimas, dailinimas ir tuštybė? Tik techniškai žemesnio lygio. Jeigu vidutinės gyvenimo trukmės pratęsimą, jautrius galūnių protezus, kompus, kurie visiškai neįgalių asmenų poreikius ir mintis perteikia pasauliui, laikome laimėjimu, kodėl su plastine chirurgija susijusi tokia gėda? Juk tai tokie patys mokslo laimėjimai. Pakišk tu tinkelį po žandu taip, kad vėl būtų kaip naujas! Manau, atsakymas toks: visuomenėje veikia savireguliacinis mechanizmas, kuris skiepija kaltę ir gėdą dėl tam tikrų dalykų. Kad nebūtų per daug ir per gerai. Religija taip pat atlieka ne mažiausią triūsą kaldama į galvas, jog grožis, noras būti gražesniu, yra ydingas, apvagiantis. Tuštybė, vertybių nuosmukis, visi tai girdėjome. Iš dalies sutinku - visų pirma dideli pinigai, ypatingas grožis arba genialumas yra ne kiekvieno jėgoms. Turi būti tiek above it, kad sugebėtum valdyti išskirtinius privalumus ir nenuprotėti. Be to, paroje yra ribotas skaičius valandų, per jas turime tam tikrą kiekį energijos, kurį pasirenkame, kam skirti. Kaip ir visada, atsakymas yra pusiausvyra tarp bazinių poreikių, atsakomybės už save bei kitus, fantazijų ir galimybių. Noras būti lieknu yra sveikas, kol jis nevirsta anoreksija. Plastinės operacijos yra priemonė, kuri nesveiką žmogų tik dar labiau sužalos, o pusiausvirą - patobulins. Dėl savęs šia prasme esu rami. Džiaugiuosi, kad Nip/Tuck padėjo užčiuopti savo gėdą dėl noro pasitobulinti plastinių operacijų pagalba - dabar galiu pasakyti, kad visada to truputį norėjau. Dar žinau, kad giliai viduje manęs tai niekaip nepakeis. Tai pakeis tik mano kūną. Jis nenorėjo žiūrėti šito serialo. "Žinojau, kad man tai brangiai kainuos", paaiškino įpusėjus trečiam sezonui.

Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest