Melancholia

by HelluvaGirl

Ar Larsas išsisėmė? Ar susilyrino? Ar aš dar tiek daug nesuprantu? "Melancholia" pasirodė turinti per mažai larsiškos smarvės, ypač po "Antichrist" ir daug kitų, žiūrėtų nechronologine tvarka. Viskas filme stebėtinai schematiška, tiesiog sukramtyta: viena nepakelia sotaus, šampaninio gyvenimo šato, o ant pasaulio galo staiga atkunta, nes pagaliau gi esmė, pagaliau kažkas iš tikrųjų, be vyniojamojo popieriaus, pagaliau visi eis ten, kur seniai laikas - velniop. Kita - priešingai: jaučiasi sava gerovėje, patogume, rožių krūmuose ir klaikiai brangiuose šilko marškiniuose (išsyk erelio akimi pamačiau price-tag'ą), ir net apokalipsės akivaizdoje bando surežisuoti mažą farselį, iš kurio pirmoji brutaliai pasityčioja. Dar labai tiesmukai pabadoma, kokie trapūs yra žmonės, turintys tvirtų įsitikinimų. Jie tiki faktais, mokslininkais, tvarka, bet vos tik išaiškėja klaida, griaunanti jų pasaulį, pirmieji deda į krūmus, palikę žmonas ir vaikus vienus pasitikti apokalipsės. Žinoma, iš Larso tikėjausi žiaurumo. Jo yra kiekviename filme, tačiau žiaurumas subjektyvus. Vienus prislegia ištąsytos žarnos, kitus - psichologiniai žaidimai. Žiūrint "Melancholia", mane labiausiai sukrėtė ne muzikinio fono pastiprinti pasaulio pabaigos vaizdeliai, o ta atkarpa, kur Kirsten Dunst veikėja nepaeina nuo depresono. Esu patyrusi 100-ąją dalį jos būsenos ir man šiurpu net įsivaizduoti tokį diapazoną. Net nežinau. Pirmos dvi grandiozinės minutės sukėlė didžiulį norą išeiti, bet kantriai laukiau to kažko, kas taip ir nepaliko manęs po "Antichrist" (AntiKristė, mind that). Turbūt stebuklingoji ola, kuriai statyti geresnio laiko ir nesugalvotum, buvo visas filmo grožis. Von šampaną su dainelėm, tegyvuoja realizmas ir artimo meilė be lotuliukų.

Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest