The Skin I Live In

by HelluvaGirl

Tokio coitus interruptus jau seniai filmą žiūrėdama nepatyriau. Kai pati sulaužai auksinę taisyklę, nėra ko skųstis. O taisyklė tokia: neturėk jokių lūkesčių. Šiuo atveju tikėjausi romantinio sukrėtimo, to oi kaip norėčiau, kad man taip būtų! Sukrėtimą gavau, pati nieko panašaus tikrai nenorėčiau. Shit! Juk čia AlmodOvaras, kaip galėjau šitaip pasimauti? Filmas stiprus, vadovėliškai psichologinis, šia prasme jį skanu gliaudyti. Aktoriai be kalbų įtikinantys - ispanai man turi ypatingą energetiką, juos visada įdomu stebėti vaidinančius. Toks įspūdis, kad kažkokie žmogiškesni, natūralesni. Bet jau tas lūžis ties paskutiniu trečdaliu, kai nuo Stokholmo komplekso iliustracijų ima tįsti seilės... Jeigu dar nesu paskutinė žiūrėjusi juostą - pirmyn. Viena iš tų, kurias reikia būti pamačius.

Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest