Apie laimės rūšis

by HelluvaGirl

Šiandien pertraukiau savo niekuo neišsiskiriančią dieną susitikimu. Sena draugė, panašus ego dydis, trijų metų pauzė po didelio konflikto. Šiandien jau žinau: niekas čia nekaltas ir visi mes teisūs, bet pasimatyti buvo išties malonu. Jau atrandu, kokios skirtingos yra laimės rūšys. Pavyzdžiui, buvimas su šeima. Šią vasarą esu pajutusi kai ką su niekuo kitu nepalyginamo: šeiminė laimė, geri santykiai yra daugiausia, ką galima turėti - žmogiškame lygmenyje. Noriu pasakyti, sociumas, savirealizacija yra ypač svarbūs, tačiau bent jau aš į juos nepasineriu tiek, kiek į šeimą - taip jau susiklostė. Yra buvę keli epizodai: parkas, plieskia saulė, mes juokiamės, šalia strikinėja sveikas, dėmesio nestokojantis vaikas, viduje neįprastai ramu ir viskas yra gerai. Kaip rojuje. Kaip jehovistų brošiūrose su žaliomis pievomis ir įvairių rasių žmonėmis, kurių kelios kartos džiaugsmingai renka vaisius. Jaučiausi tarsi mirusi. Mano gyvenimas ne apie ryškiaspalves brošiūras, jis kitoks; aš ne iš to paveikslėlio. Bet prisipažinsiu, nors ir svečiuodamasi tose situacijose, jaučiausi kaip Rojuje. Dar yra draugai. Šiame fronte keletą metų judesiai buvo aprimę, bet - kaip visada norėjau - pagaliau santykiai ima išsigryninti. Galiu sau leisti bendrauti tik su asmenybėmis, kurias išties noriu matyti, kurios mane prasmingai atspindi. Taip, suprantu, kad absoliučiai visi sutikti personažai mano kelyje yra neatsitiktinai, tačiau tuos, su kuriais leidžiu daugiausia laiko - ar bendrauju atviriausiai - nepaprastai vertinu. Jau patyriau: visi santykiai dūžta. Kuo brangesni, tuo skaudžiau. Bet darau išvadą, kad grįžimai rodo brandą. Abipusę. Ir aš tuo džiaugiuosi. Kad jau draugų tema, niekada nepamiršiu epizodo, kai su Mrs. Nielsen kaži ko važinėjomės po Vilnių, kol galiausiai pasiklydome, kalbėdamos apie esmių esmes, o tada paaiškėjo, kad raižom atlapais langais po Žvėryną, visu garsu plėšiant maršui... Mes kvatojome ir verkėm tuo pat metu, mylėjome viena kitą ir gailėjome nežinia ko, ir žinojome: yra labai mažai žmonių, su kuriais galime sau leisti. Dar būna asmenys, su kuriais išgyveni filmą. Trūksta tik užuolaidas kedenančio vėjelio ir kokio skoningo muzikinio fono. Jie užkelia mus į euforines aukštumas, išvaro iš proto drugelius pilve ir paskatina rašyti eilėraščius. O tada meta mus dėl to, kad buvo nesėkminga diena. Ir žinot ką? Iki šiol nenumanau, su kuo sužaisčiau "Afterlife".

Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest