Apie Coffee Inn, filmus ir piarą

by HelluvaGirl

Buvau pakviesta į du Coffee Inn atidarymus ir po to lankiausi juose lygiai tiek pat kartų. Na, neskaitant dar poros sykių "Panoramos" knygyne su šeima. Žinau, kad vieta populiari, kad nuolat apgulta (nebe mano amžiaus grupės) progresyvios publikos... Bet man vienai ten nedrąsu lankytis dėl tos pačios priežasties kaip ir makdonalduose: aš nežinau, kaip elgtis, kai reikia kažką padaryti pačiai. Pavyzdžiui, į latę įsidėti cukraus ar kitų priedų, dar susirasti tą pagaliuką ir pamaišyti, užmauti ant induko dangtelį... Nežinau, kodėl man taip sunku. Kiek buvau makdonalde, prierzinau visad skubančias operatores, nes nemoku greitakalbe išberti, kokio ten komplekso man reikia. Ar dar turiu gėrimų užsisakyti papildomai? Ir kur paskui atsistoti? Coffe Inn merginą tai nustebinau ir prajuokinau, nes pasiėmusi kavą nesupratau, kad realiai ji dar ne iki galo paruošta vartojimui ir visi tam reikalingi daiktai sudėti netoliese. Manau, viskas dėl to, kad aš šiaip gyvenime dažnai pasiklystu (taip pat ir Vilniaus senamiestyje, ir "Akropolyje"), ir nejaučiu konteksto plačiąja prasme. Žinau, kur yra A ir kur yra B, bet kaip juos sujungti... Todėl savitarnos parduotuvės man yra kaip siaubo kambarys. Na, bet prieš kelias dienas vaikštinėdama Vilniaus gatve labai užsinorėjau kavos. Ir neštis ją rankoje! Ta filmų įtaka... Ar galit suskaičiuoti, kiek scenų yra nufilmuota su popieriniu induku (ar visu jų padėklu) rankose, kai sprendžiasi likimai ir klesti karjeros? O aš prisimenu pirmus "Breakfast at Tiffany's" kadrus. Tai, kas pigu ir greita (kava išsineštinai), pasirodo, taip klasiškai dera su prabanga ir svarbiais gyvenimo įvykiais. Tada prisimenu filmų ciklą "The Century of the Self". Keturių dalių istorija apie tai, kaip piaras tapo tuo, kuo jis yra šiandien. Nepatikėsit, viskas prasidėjo nuo Froido. Tiksliau, jo sūnėno Edward Bernays, kuris Amerikoje pritaikė psichoanalizės tėvo teoriją apie gaivališką žmogaus prigimtį, kurią galima - ir neva būtina - kontroliuoti, bei stambioms kompanijoms pasiūlė būdus, kaip sukurti geidžiamybės aurą aplink jų produktus ir paskatinti žmones pirkti nebe iš poreikio, bet iš troškimo. Taip ekranuose ir įvairiuose renginiuose atsirado žvaigždės (i. e. paprastuomenės siekiamybė), geriančios būtent tuos gėrimus, avinčios būtent tuos batus ir vairuojančios būtent tuos naujausius automobilius. Taip masės ėmė geisti ne būtinybės prekių, bet malonumo ir prestižo. Taip moterys, beje, buvo išmokytos rūkyti viešumoje - iki tol tai buvo tabu, bet sukūrus šūkį apie "laisvės deglus" ir grupei manekenių Niujorko parado metu pražygiavus su smilkstančiomis "Lucky Strike", cigaretės tapo moterų emancipacijos ir laisvės išraiška. Kartais žiūriu filmus, o jos taip stilingai traukia cigaretę po cigaretės... Pamirštu, dėl ko mečiau, ir net pati užsimanau vėl pabandyti. Taip sumanipuliuoja, kad vietoje minčių apie vėžį, skreplius ir smirdančius plaukus vaizduojuosi save kur nors restorane, apsuptą mistiško dūmų debesėlio, gracingai ištiesta nuoga ranka, susimąsčiusią ir intriguojančią... Gerai, kad filmai neskleidžia kvapo. Na, bet pastovėjusi prie grupelės rūkančių draugų prisimenu, kodėl jau keturis su puse metų neberūkau 🙂 Dar geriau, kad miestietiškas įvaizdis su popieriniu kavos induku rankoje yra visiškai nekenksmingas ir čia galiu be sąžinės graužimo pasiduoti maloniai filmų manipuliacijai. Žiū, dar ir Coffee Inn elgtis išmoksiu.Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest