Mes jau nebekeliaujame

by HelluvaGirl

Teisingai Jis pasakė: mes jau nebekeliaujame. Mes emigravome. Tai faktas, kurio nebuvau įsisąmoninusi. O juk iš tiesų visi tie depresonai - tipinės emigrantų problemiūkštės. Atskirtumo jausmas man sunkiausias. Pasiilgau draugų ir pažįstamų. Atrodo, grįžusi užatakuosiu kvietimais kavos ir nekavos. Vis flashback'inu, kaip neišnaudojau galimybės juos užatakuoti, kai gyvenome ten. Tipiška 🙂 Kultūriniai skirtumai - bene didžiausią verbalinės diarėjos pliūpsnį iššaukiantis momentėlis. Net nežinau, nuo ko pradėti. Turbūt nuo to nusvirusių rankų jausmo, kai keturišimtąjį kartą turi stoti gatvėje su vežimėliu ir bereikšmiai šypsoti, ir kažką ten mandagaus niurnėti tetulėms, dėduliams, mokinukams ir padavėjoms, nes, na, jie tiesiog pajuto, kad reikia mane susistabdyti ir skirti šiek tiek laiko bendravimui su Pija. Sakysit, nestok. Eik savais keliais ir ignoruok. Žinokit, jie visi čia tokie saldūs, kad pasijusčiau turbūt kaip per veidą trenkusi. Bet vargina, dievaži. Ypač todėl, kad esu gan niūrus žmogus. Nors mėgau pasivaikštinėti parduotuvėse ir patyrinėti, kas ten gero, pastaruoju metu einu ten su griežtu sąrašu reikalingų daiktų. Nes neduokdie tave, vakarietę, pamatys neskubiai vaikštinėjančią. Supuls šešiese, choru užspiegs sawadee-kaaaaaaaaaaaaaah! ir šypsodamos laukimo pilnomis akimis tave sekios. Taip, buvo laikas, kai tikėjausi iš to naudos. Bet kai užklausus apie rankšluosčius tave veda prie kempinių, šampūnų, nors nė velnio nesugaudo, apie ką kalbi, ir vis tiek nepaleidžia... siutina apie tai net galvoti. Nepergyvenkit - jeigu klausinėji kainų ir nieko neperki, atšąla lygiai taip pat, kaip Lietuvoje. WTF? Nemoki kalbos, nelįsk į akis. Čia jau įjungiau ignoravimo režimą ir man nusispjaut, kaip jie pasijus. Na, turbūt aš tokia lengvai manipuliuojama, bet sakyt fakju irgi nesinori. O bet tačiau Chiang Mai aptarnavimo sferoje angliškai jie nemoka. Bankuose netikrinau. Šaligatviai čia tragiški, o dažniausiai jų nėra (po pasivažinėjimo su Pija skauda raumenis; vežimėlį tuoj reikės virinti antrą kartą), oras klaikiai užterštas (nueini į sevenileven, nusiperki bandelių, grįžti dvokdamas išmetamomis dujomis), kokybiškų drabužių ar daiktų labai mažai ir jie palyginus brangūs, o feikais užverstos gatvės ir parduotuvės. Ir kai už feikines Prada balerinas prašo 600 Lt... Grrr. Blogiau, negu kai už feikinius Ray Ban'us prašo 30 Lt. Praeidama pro eilinę nesveikai gražią mergą, vakarieniaujančią su žilagalviu senatve atsiduodančiu dedeliu arba riebaluotu vakariečiu proletaru, aš jau seniai nebegalvoju: o gal šįkart tai meilė? Žinoma, taip rūgščiai kalbu po 4 mėnesių labai kitokioje kultūroje, kur mes visgi planuojame pabūti dar beveik metus - turime tam priežasčių (na, ne paslaptis, kad iš Lietuvos pabėgau nuo teisėsaugos). Atvykus kelioms savaitėms visai kitaip nušvinta vietinių šypsenos, betarpiškumas, paslaugumas ir įvairūs talentai, kaip antai traukinukų gamyba iš alaus skardinių. Atvykite. Nueisim kavos 🙂Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest