Lietus Vientiane

by HelluvaGirl

Beveik prieš tris metus sutikau Mano Mylimą Jį ir mūsų flingo įkarštyje išlėkėm į Portugaliją. Po daugybės kitų kelionių kitur ta šalis man iki šiol kažkodėl pati mistiškiausia, įdomiausia, kontrastingiausia, kvepianti senove ir dvasiomis. Gal vieta čia niekuo dėta, gal tai meilė? 🙂 Ką gi, prieš tris savaites atradau kitą ypatingą vietą. Kitaip ypatingą, žinoma, visų pirma todėl, kad kitame pasaulio krašte. Bet tas senas miestas... jis man kalbėjo, kėlė paviršiun sumišusius jausmus, kažką priminė, įstūmė į svajones. Į Laosą važiavome gauti naujos Tailando vizos. Žinojau, kad tai buvusi Prancūzijos kolonija. Ir išties Vientiano atmosfera unikali: visą laiką jaučiausi lyg atsipalaidavusiame pajūrio miestelyje, kur laikas slenka tingiai, o žmonės niekur neskuba. Prancūziški kavinukių stogai, šiuolaikiniai pastatai, prabangūs restoranai, nedidukėmis kolonomis nuramstyti gyvenamų namų balkonai, šalimais - azijietiški maisto prekystaliai, pavymui dūmijantys tuk-tukai, šlitinėjantys apatiški šunys, rytietiškos šypsenos... Tokia keistai europietiška Azija, kurioje pasijaučiau šiek tiek arčiau namų. Kaip visada, nuotraukų mlijonai. Dalinuosi nedidele dalimi: Ankstyvą rytą tuk-tuku dardėjome į Tailando ambasadą vizų. Pijai paparaciai tokiu paros metu nelabai prie širdies: Toks vaikinas su dviem šunimis ambasados kiemelyje laukė savo vizos. Pija kraustosi iš proto pamačiusi šunis, pradeda urgzti, nors urzgiančio šuns čia nėra girdėjusi (vieną girdėjo kriuksintį, bet ten labiau kiaulė negu šuo). Teko stabtelėti, kol ji atsižiūrės: Buvau sužavėta, kad kukliausiai atrodantys vyrai visgi darosi pedikiūrą. Pernelyg mažai mano pažįstamų lietuvių rūpinasi šia kūno dalimi... Pagarba! Kaip suprantu, Vientianas daugumai ekspatų yra viso labo šalis, į kurią galima sulakstyti Tailando vizos - labai gaila. Miestas alsuoja ypatinga nuotaika - manau, būtų labai vertinga patirtis ilgiau jame užtrukti. Susidarė įspūdis, kad Vientianas ne toks komercializuotas kaip Tailando miestai. Gal jis iš turizmo nepasiima tiek naudos, kiek galėtų, bet užtat ten nesijaučiau industrijos dalimi, vakarietiška pinigine, kuri atvyko ištuštėti. Vietiniai gyvena labiau patys sau, o ne turistams - tai buvo malonus kontrastas Tailandui, kuriame tau visi sakys "taip", nors vietoj prašytų krevečių gausi kiaulienos, bet vis tiek "taip"... Rytą prieš išvykstant į Chiang Mai sėdėjau studentiškoje kavinukėje. Ant lygiai sustatytų dviračių už lango lijo lietus. Vientianas neskubėdamas budo. Kitoje gatvės pusėje viešbučio šeimininkė nubalintu veidu iš prikrauto sunkvežimio rinkosi daržoves. Gėriau savo karčią kavą ir ieškojau melancholijos priežasčių. Ko pasiilgau? Gal laikas poezijai? Bet rašyti - kaip mokytis vaikščioti. Kiekvienąkart. Foto: Augusto Gutauto, mano.Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest