Kasdienybė ir ją praskaidrinantys draugai

by HelluvaGirl

Ilgokai nerašiau čia. Vienas dalykas - pagaliau pradėjau savo stiliaus blogą, kuriam dabar skiriu šiek tiek daugiau laiko negu šitam, kitas dalykas - užpuolė depresija ir nieko nesinorėjo. Pasiilgau Lietuvos. Ne tiek kaip šalies, kaip vietos, bet labiau žmonių, su kuriais bendravimą buvau smarkiai apleidusi ir visai neišnaudojau galimybės su jais būti, kai galėjau. Čia galima susirasti visokių pakaitalų - yra moterų forumas, yra feisbukas, yra barai, kur gali eiti ir megzti naujas pažintis su tokiais pat kaip mes... Bet visi žino, kad tai ne tas pats, kas normalus, ne virtualus ir nepaviršutinis pokalbis su draugu. Arba nedraugu 🙂 Užtat vaikiškai džiaugiausi, kai į Chiang Mai atvažiavo Mano Mylimo Jo draugas su žmona - praleidome kelias žiauriai smagias dienas ir iki šiol Eglę su Martynu minim geru žodžiu 🙂 Linkėjimai! Tikiuosi, nepraėjus nei 10 metų vėl sužaisim UNO 😉 Patį pirmą kartą nusivedėme juos pavalgyti į Baltus Dramblius: Vėliau lankėme šventyklas. Žmonės jose turi deramai prisidengti, todėl prie įėjimo skolinami drabužiai: Tada užsukome į turgelį vaisių. Martynas su didžiuliu entuziazmu ėmėsi įrodinėti, kad durianas iš tiesų bus labai labai skanus, tik reikia nusiteikti. Aš tiesiog džiūgavau, kai paragavęs vos neatpylė, muahahahaha! Gaila, kad keičiau Pijai pampersus ir nemačiau to nuostabaus momento 🙂 Pijos draugė Lemon Tree priiminėja užsakymą: Nuvykome apžiūrėti Doi Suthep - didelės šventyklos ant kalno, kurią matome pro savo virtuvės langą: Kol jie buvo, kalbėjau veik neužsičiaupdama - taip norėjosi atsigriebti už bendravimo stoką... 🙂 Vakare į Night Bazaar. Pasidarėme masažus, paragavom šeikučių. Kol jie buvo Chiang Mai, pirmąkart apsilankėme netailandietiškose vietose. Užsukome į kaimyninį meksikiečių restoraną, po kurio kitą dieną turėjau nemažai laiko pabūti su savimi vonios kambaryje. Kai palikau kompaniją gerti alaus ir išėjau maitinti Pijos, sakė, po patalpą lakstė tarakonas. Neužskaitom. Pasidarėm masažą. Surizikavome užeiti į netoli namų esantį saloną. Ir šitas buvo pats geriausias mano apturėtas masažas. Na, gal antras geriausias po Koh Phangano tetulės. O kadangi čia ne pajūris, davė apsivilkti laisvus drabužius. Pija, kaip visada, veržiasi į kadrą: Porą vakarų žaidėme UNO "The Dome" vestibiulyje. Įžūliai atsinešėme savo viskio beigi alaus, susistumdėme badus, pasidarėme laundžą ir vakarojome. Dar parodėme draugams knygynus, kuriuose galima už pusę kainos grąžinti perskaitytas knygas arba parduoti saviškes - už tiek, kiek pasiūlys savininkas 🙂 Tiesa, juose knygų tiek, kad nusvyra rankos. Arba turi aiškiai žinoti, ko ieškai. Po Chiang Mai jie išvyko į Bankoką. Gal jau grįžo ir į Lietuvą, tiksliai nežinau. Tikiuosi, jums sekasi puikiai! 🙂 O mes kol kas negrįžtame. Vis tik dalykai, kurių bijau, nepakenčiu, vengiu, gailiuosi, Vilniuje, Briuselyje, Amsterdame ar Sidnyje bus dalykai, kurių bijau, nepakenčiu, vengiu, gailiuosi. Galiausiai iš čia kažkur pajudėsime - visgi norėčiau gyventi vakarietiškesnėje kultūroje - ir ateis laikas, kai spręsime, kur gyvensime toliau. Kol kas, matyt, reikia išnaudoti laiką susivokimams, tam tikriems vidiniams apsisprendimams, mokytis prancūzų kalbos, laukti rugsėjo, kai pažadėjo atvažiuoti ponia Nielsen, ir džiaugtis, kad gavome Tailando vizą dar pusei metų. Bet apie tai - kitas įrašas 🙂 Apie tai, kaip suradau antrą geriausią vietą pasaulyje po Portugalijos. Ar prieš? Ech, Laosas... Foto: Augusto Gutauto, mano.Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest