Koh Phangan prisimenant

by HelluvaGirl

Don Muang oro uostas. Tykus, lyginant su Suvarnabhumi, aptarnaujantis daugiausia vidinius skrydžius. 7.30 am, beje, ir jau po pusryčių. Naktelė – viena košmariškiausių, mat kelionė iš Koh Phangan prasidėjo vakar 1 pm – plaukėme keltu į vietovę savitu pavadinimu Chumporn. Tiesa, nebe katamaranu. Per tas kelias valandas Pija įgijo kokias tris tailandietes aukles ir mano vaizduotėje jau iškilo nuostabi vizija, kaip aš jas visas ir nusisamdau. O jau paskui autobusiukas iki Bankoko. Sakote, Lenkijoje prasti keliai? Tikriausiai nebuvote Tailande? Na, reikia pripažinti, kad už kelius šįsyk kaltesnis autobusas – yra tekę jais keliauti po šią šalį ir įspūdžiai buvo žymiai geresni. Šįkart jis labai priminė katamaraną. Iki negalėjimo skaudantis kryžkaulis, kaistančios ir tinstančios pėdos, nuo kratymo tvinkčiojanti galva – ir tai tik antrą kelionės valandą iš septynių. Bet išgyvenome. Pusė kelio įveikta, o likusius 700 km už 3,5 valandos nuskrisime. Kaip gerai, kad Dievas sukūrė lėktuvus... Būtų mano valia, šiandien vidudienį atsidūrę Chiang Mai miegotume iki rytojaus ryto. To veikiausiai nebus, nes Pija visai gerai pailsėjo pas tėvą sterblėje – kaip visada: kuo mums blogiau, tuo jai geriau. Kokie įspūdžiai palikus salą? Prisipažinsiu, tikėjausi geriau. Thong Nai Pan Yai paplūdimys buvo nuostabus, užtat privažiavimas iki jo sąlygojo Mano Mylimo Jo skrydį nuo motorolerio beigi ilgai gijusias žaizdas. Haad Yao paplūdimys buvo žymiai labiau išvystytas, kaip ir pats mūsų rizortas, užtat jūra pasirodė besanti iki kelių ir aš atradau, kad tai ne visada gerai. Tiesa, dvi savaitės ten pralėkė žiauriai greitai. Beveik neįdegiau, nespėjau ir nuobodulio pajusti. Na, bet čia tas atvejis, kaip kažkas nuostabiai mestelėjo, when you have kids, Saturday is just another kind of Monday. Tiesa, Pija auga akyse ir mus labai džiugina. Kartais užsižiūriu į ją ir šypsausi – nereikia jokio filmo, faina stebėti vien kaip ji žaidžia, kiauksi, kaip leidžia tą savo egzaltuotą garselį „ach“, kai būna soti, pamiegojusi ir pamato ką nors įdomaus. Arba kai išmoksta ko nors naujo: viešbučio lovos galvūgalyje atradusi lentyną, į ją kibosi ir stojosi, o kai pavykdavo, taip džiugiai ir triumfuojančiai klykteldavo 🙂 O jau tada siekdavo stikliniais pakabučiais nukarstytos naktinės lempelės, kurios vieną iš pakabučių paskui priseginėjau atgal. Nutiko ir vienas kitas nelinksmas dalykas. Čia pirmąkart Piją sužalojau, prispaudusi pirščiuką vežimėlio rankena (prisiminkite, ką rašiau apie pigius daiktus). Kiekvienąkart atmintyje susigrąžinus tą jos šaižų, kaip niekad garsų spiegimą iš skausmo mano kūną perbėga nemalonūs diegliai. Ir kaip ji į mane žiūrėjo, o aš neiškart supratau. Gerai, kad kitoje gatvės pusėje dirbo ta maloni gydytoja. Ji sakė, kad dar daug tokių dalykų atsitiks. O paskutinį vakarą saloje vakarieniaudami pas Erelį apskritai keistu būdu išgyvenome. Vietiniai čia paplūdimiuose mėgsta turistų pramogai šaudyti fejerverkus. Laukiant vakarienės laikiau Piją ant rankų, kai iš už nugaros atsklido garsas, lyg griūtų trijų aukštų stiklinis pastatas. Nepamenu, kuriuo metu Pija pradėjo klykti iš baimės, bet aš beveik nustebau ją išgirdusi – mačiau tik, kaip visur aplink mus skraido žalios ir geltonos liepsnos. Dukters balsas tarsi pažadino. Tas fejerverkas sprogo ant žemės už kelių metrų. Lėtai atsistojau ir nuėjau į kavinės vidų. Nesuprantu, kaip nė viena liepsna mūsų neužkliudė. Aš labai tikiu Sergejumi Nikolajevičium, kuris sako, jog nėra žmonių veiksmų, yra Dievo valia, Vyksmas, kuriam priešintis, reaguoti agresyviai nepatartina – ta agresija tiesiog apsisuks ir grįš atgal. Viskas, kas vyksta, turi vykti. Nuoskaudos ir priešinimasis yra beprasmiai – skaudūs, iš pažiūros neteisingi įvykiai turi savo paskirtį. Bet visgi žiauriai norėjosi tam bičui, kuris uždegė fejerverką, išrėžti ką nors bjauraus.  Niekam nieko nepasakiau, aišku. Visi greit susipakavo ir dingo. Manęs niekas nepaklausė, ar viskas gerai, ar nieko neatsitiko. Mano Mylimas Jis ramindamas pasakė: „Einam atgal, jau niekas nebesprogdins, o jeigu sprogdins, kas nors duos jiems į galvą“. Man būtų žymiai labiau patikęs žodis „aš“ vietoj „kas nors“. (Bet visais kitais gyvenimo atvejais knygas skaitantis verslininkas yra geriau nei verslininkas su boloniniais šortais ir Nike tapkutėm.) Maisto laukėme dar dvi valandas, o padavėjas sąskaitoje įrašė 80 batų daugiau nei priklausė. Taip pat žinau, jog mums neatsitinka visi tie blogesni dalykai, kurie šiaip jau galėtų atsitikti, dėl kažkokios priežasties. Velnias, kartais taip susimąstai, žmogus. Viskas taip trapu. Dažnai žiūriu į Piją ir primenu sau, kad ji čia atsirado turėdama savo paskirtį, kad ji mane mokys lygiai kaip ir aš ją. Kad galime greitai viena kitą prarasti, bet, kaip jau sakyta. Vyksmas. Einu, pamaitinsiu ją.Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest