Koh Phangan sala, Thong Nai Pan paplūdimys – ou jes jes jes!

by HelluvaGirl

Rojaus sala. Na, rojuje turbūt nebūna molėtų kelių su balomis džipų provėžose, ten tikrai nebūna musių ir tarakonų, ir to didžiulio gyvio, per kurį su Pija dingome iš kambario iki kol grįš Jis iš pampersų paieškos... Bet be viso šito tai turbūt artimiausia vieta rojui 🙂 Jūra pasakiška. Tokia žalsvai žydra, kaip atvirukuose. Smėlis baltas, švarus. Įlendi iki kaklo, apsidairai – aplink sodriai žalia augmenija pasidengę kalnai. Džiunglės. Nuo jūros dvelkia gaivus vėjukas – pasakiškas derinys su kaitria saule, kuri net iš po debesų jama mano odą (SPF 50+). Išeini pasivaikščioti po kaimelį – ten žali slėniai su dangun besistiebiančiomis palmėmis. Ir viskas garuoja pažadu, kad niekada niekada čia nesijausi kaip namie – visada kaip pasakoje, kaip vaikystėje skaitytos knygos puslapiuose, kaip seniai matytoje nuotraukoje, kuri viduje žadino nepakeliamą ilgesį. Mano Mylimas Jis sako, kad galėtų gyventi ir vienoje iš Lietuvos kaimą ar tai Afriką primenančių medinių trobelių, bet man egzotikos netrūksta nuo to, kad dabartinio mūsų būsto sienos nekiauros. (Gyvis nuo palangės kažkur nuskrido. Dabar bijosiu eiti į tualetą.) Mums čia patinka. Nenoriu džiaugtis per anksti, bet nuo pat pradžių nutarusi valgyti tailandietišką maistą neišrankiodama bent kiek įtarimą keliančių ingredientų, su baime laukiau Pijos odos reakcijų, et voila! – kol kas bėrimai dingę ne tik nuo veido, bet ir nuo kūno, kur jų nepavykdavo išgydyti beveik nuo gimimo. Labai norėčiau, kad taip ir liktų. Vakar ji pirmąkart įmerkė kojytes jūroje 🙂 Buvo šiek tiek sunerimusi (kas tos šnypščiančios bangos?), bet šiandien vėl ėjome kartu ir aš viską jai pasakojau. Apsipras, manau, vėliau net jėga neištrauksime. Dabar net keista, kodėl žmonės gyvena kur nors kitur... Tiesa, kelionė čia nebuvo tokia idiliška. Kėlėmės paryčiais, tempėme daiktus (nekenčiu tampyti nešulių! Nuo Pijos nešiojimo, o dabar ir viso kito jau kelias savaites puikuojuosi keistu sąnario uždegimu – gal praeis?), ilgai važiavome autobusu, o tada... Katamaranas, matote, yra toks laivelis, kurio dugnas labai negiliai paniręs į jūrą. Maniau, kad išsiaiškintumei, ar nesergi jūros liga, pakanka pasiplaukioti keltu ar garlaiviuku. Cha! Tas nepilnas tris valandas sėdėjau išsitiesusi, giliai kvėpavau, ir viskas, atrodė, praeis be ekscesų. O bet tačiau likus kilometrui iki salos šiek tiek vimtelėjau. O tada sužinojau, jog tai ne mūsų sala! Fak, dar teko perlipti į kitą velnio laivą ir tąsytis pusantros valandos. Vimtelėjau aussi. Tiesa, be tokių garso efektų kaip kai kurie kiniečiai – nesuprantu, kodėl žmonės taip daro... 😀 Pija vėlgi mus maloniai nustebino savo ištverme – labai gerai elgėsi tas šešias valandas autobuse, o žarnas vartantis katamarano siūbavimas jai suveikė kaip puikiausios sūpynės. Jūs neįsivaizduojate, koks tai siūbavimas. O dar kai matai kažkuo panašiu į sojos patiekalą nusidažančius langus... Khm. Ir per teliką rodė, kaip ponas Bynas lėktuve vėmė į maišiuką beigi sprogdino – džyzas krai! 😀 Paskui dar valandėlė džipu molėtas serpantinais iki rizorto ir mes išgelbėti. Mes palaiminti. Beje, noriu pasakyti, kad tajai labai dėmesingi žmonėms su kūdikiais ir vaikais. Ne tik puola juos maigyti ir cypsėti, bet labai atsižvelgia įvairiose praktinėse situacijose. Katamarane šokinėjo nešioti vežimėlį arba patį vaiką, praleisdavo pro nenaudojamą įėjimą, pasiūlydavo geresnes vietas, kelte visada užleisdavo atsisėsti, metro nereikėjo brautis pro vartelius – dar nespėjus pagalvoti, kaip čia ką daryti, jie jau draugiškai modavo praeiti ten, kur saugiau ir patogiau. Ristekpa! Kol kas nepadariau pakankamai nuotraukų ir nesuredagavau turimų iš Koh Phangan, tad jas įkelsiu šiek tiek vėliau. Geriausi linkėjimai, bučkis 🙂 P. S. Sveikinu su gimtadieniu savo Jaunystės Draugą, kuris prieš pat kelionę maloniai užleido mūsų šeimai svetainę, nepaisant savo kūdikių baimės 😉 Į sveikatą!Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest