Dėjau skersą ant stilistų

by HelluvaGirl

Šiandien mane papiktino vienas straipsnis. Jame diskutuojama, kiek pėdkelnių pasirinkimas nusako moters vidinę kultūrą, įgimtą laiko bei vietos pojūtį ir gebėjimą korektiška išvaizda žongliruoti protokolinėse situacijose. Aš puikiai suprantu, kad egzistuoja karališkieji priėmimai, biuro aplinka ir Seimas, bet tokie "išmanėlių" tekstukai man dvelkia bandymu įprasminti stambius ir itin brangiai kainuojančius tomus, sukaltus apie protokolą, apie tai, kas, kada ir kaip galima. Štai, pasak tekstuko, "masinis gan storų kūno spalvos pėdkelnių su žvilgančia laikra ir mini sijonėlio derinys" yra nedovanotina ir stačiai šokiruojanti stiliaus faux-pas. Žinot, ką galvoju? Blizgi mini suknelė vidury dienos dar prieš porą metų būtų užpelniusi nukryžiavimą ant beskonybės stulpo, o bet tačiau šiemet tai vienas skatinamiausių it moters pasirinkimų. Taigi, jeigu Karlas, Stela ir Donatela kurį nors sezoną vienbalsiai užplėš, kad "gan storos kūno spalvos pėdkelnės su žvilgančia laikra" vėl mados tope, tai jau taps norma? Siekiamybe - geidžiamybe? Ir tada jomis užvers parduotuves. Tik nereikia sakyti, kad painioju madą su protokoliniais bajeriais: tame pačiame straipsnyje apie kojines rašoma, kad oficialiuose renginiuose be jų pasirodyti šiukštu negalima, bet va Kate Moss, atšuoliavusi pas Anglijos karalienę arbatėlės nuogomis blauzdomis nepadarė nieko smerktina - "mat į klausimą „kas aš esu?“ Kate Moss gali atsakyti: viena garsiausių pasaulio supermanekenių, kuriai nesvetimas maišto jausmas ir bohemiškas gyvenimo būdas; esu madas diktuojanti asmenybė, kuri taisykles išmano taip gerai, kad gali sau leisti jas ir truputį sulaužyti, paversdama tai savo stiliumi." Džyyyyz 😀 Štai, ką pasakysiu: chebra, atsipalaiduokit ir nustokit plauti smegenis beigi kurstyti visokių floristų petruškevičių baimę. Aš už tai, kad moterys šiek tiek išmanytų etiketą, bet labiausiai - už tai, kad būtų savimi, kad nesileistų užparinamos visokio plauko "stilistų" ir "proto-kolistų", kurie leisdami brangias knygas ir kurdami bevertes laideles telikuose bando pateisinti savo buvimą, įtikinti, kad visi likusieji žino per mažai ir amžiais rizikuoja nusižengti šventoms etiketo, stiliaus, mados, protokolo taisyklėms. Fak ju, stilistai! - aš esu aš. Ir tai ne statusas. Man jo nereikia, kad leisčiau sau pačiai spręsti, pagal kokį drabužį mane sutiks. Turiu šiek tiek skonio, šiek tiek proto, šiek tiek noro priešintis ir daug fantazijos. Taip, man buvo labai nesmagu Londone, nes tik nuvykusi sužinojau, kad turime bilietus į operą, kur su džinsais eiti žiauriai nejauku - tai ir yra vidinis laiko ir vietos pajautimas - bet dėjau skersą ir nepaisysiu instrukcijų apie tai, kurios kojinės dera prie mano nuostabios tailandietiško šilko suknios, kai einu į brangų restoraną, ir ar galiu užsiraitoti mėgstamas atlasines pirštines ant megztuko alkūnių, kai man tai atrodo įdomiai. Be abejonės, labai miliu blizgius žurnalus apie madą, bet man tai ne instrukcijos - veikiau akiai gražūs paveikslėliai ir idėjų šaltinis. O visa ta "atseit stilistų" mafija tegul rūpinasi Radžiu bei Graužiniene ir neknisa proto išradingiems žmonėms, kurių pasirinkimas savitai atrodyti taip dažnai "autoritetingai" cenzūruojamas.Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest