Closure

by HelluvaGirl

Ką tik supratau, jog neatsitiktinai laukiuosi vaiko dabar, kai man 27-eri. Pastarieji 10 metų buvo vienas ilgas etapas iš besikartojančių pamokų, kaip filme "The Groundhog Day". Praėjo dešimt metų ir visa tai baigėsi, aš pasikeičiau. Dabar suprantu, kodėl prieš keletą mėnesių pagalvojau apie savo Pirmąjį Vyrą (nepainioti su Buvusiu Vyru). Pagalvojau, kad norėčiau jį sutikti. Tada pasidarė net nejauku dėl tokių minčių, bet dabar jau žinau, kodėl: galbūt norisi tam tikro simbolinio rato uždarymo. Įsivaizduoju, tai būtų rami situacija, kelios taikios frazės, o labiausiai norėčiau, kad jis pamatytų, kokia aš sveika, nenusiboheminusi, nepasiklydusi. Žinoma, tai nėra visiška tiesa 🙂 Ir nors mes su juo veikiausiai nebesusitiksime, aš džiaugiuosi tuo, kaip baigėsi šitas juo prasidėjęs dešimtmetis. Šiandien manęs paklausė: "Ar esi buvus su bent vienu normaliu vyru?" Atsakiau, kad ilgai neužtrukdavau, o dažniausiai tokius aplenkdavau, nes man jų būdavo kažkaip gaila 😀 O kai mokyklos laikų draugė pamatė Mano Mylimo Jo nuotrauką, pasakė: "Oi, ne. Ne tavo tipas. Atrodo teisingas, geras šeimos vyras". Ką gi, su tuo "teisingu ir geru ne mano tipu" aš laukiuosi vaiko ir, tiesą sakant, negaliu sugalvoti nieko geriau. Išgyvenu žmogiškos laimės kulminaciją. Dažnai prisimenu, kaip prieš beveik pusantrų metų važiavau su tuo nerealiu biču į Portugaliją, kaip viskas buvo magiška ir taip... daug žadėjo, ir staiga atsitokėjusi suvokiu, kad tas pats nerealus bičas sėdi kitame kambaryje ir žaidžia "Travianą", ir mane apima niekada nepatirtas jausmas - kad laikau gyvenimą savo rankose ir jis nebesudėliotas iš atsitiktinių išplėšytų puslapių. Tai mano knyga. Su Juo, nuo pradžios iki dabar. Tai mūsų. Dievaži, būti su kažkuo yra sunkiau negu vienai, bet niekada anksčiau per pusantrų metų nesugebėjau tiek subręsti.Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest