Apie savipisą savirealizacijos pozoje

by HelluvaGirl

Vkr sapnavau sapną: baigiau versti knygą, maluosi kažkur su žmonėmis visa tokia graži, išsipuošusi, kažkokia atskilusi nuo visos aplinkos lyg iš kitos planetos ir nežinia, ar viena suvokianti, kad tai tik regimybė... O viduje toks stiklinis  jausmas, kad aš dabar nutrūkau, pakilau į orą, manęs "prie žemės netraukia" joks darbas, o ateitis nelb aiški, ir tik laiko klausimas, kada aplinkiniai tai supras, perkąs mane ir mano apsimestinė (taip pat prieš save pačią) ramybė, savikontrolė ir stabilumas sprogs ore kaip ir pinigai, kurie dar liko. Šnd aš baigiau versti knygą. Mane kankina nemiga. Žinau, kad viskas bus gerai, kad tikriausiai gausiu dar vienos įkvepiančios knygos vertimo užakymą (leidėjas buvo davęs pavartyti - tiesiai šviesiai nepadori, mėgčiau, jei patvirtintų), o ir šiaip, kaip pradedanti fryliancintoja esu pakankamai paklausi, net neįdėjusi į tai jokių pastangų, kurias planuoju dėti, o vis dėlto man neramu. Ar to pakanka? Mano problema jau kurį laiką aiški: negaliu sėdėti ir mėgautis dalykais, kurių visuma tarsi turėtų būti atsipalaidavęs gyvenimas darant tai, kas patinka. Man reikia sau pačiai spardyti šikną, kandžioti lūpas, užsiiminėti savipisa ir neturėti ramybės. (Patarimas jauniems tėveliams: nedulkinkite smegenų savo vaikams ir gražiai sutarkite, priešingu atveju jie niekada negalės gyventi ramiai, nes... negalės. Jiems reikės įtampos, kaip ženklo, kad viskas normalu. Nes normalu, kai kažkas negerai.) Dar mane neramina (surprise!) tai, kiek aš uždirbu arba galiu uždirbti. Suprantu, kad tai vienas iš dalykų, kuriuos nesveika segti prie savivertės, kaip ir išorinio grožio, nuveiktų darbų, gudrių pažinčių skaičiaus, (ne)priklausymo elitui (jo, šitas juokingiausias), o vis dėlto. Sako, esame vertingi ir nubraukus visus tuos dalykus, bet kaip? Savęs lyginimas su kitais, gyvenant Vilniaus centre, o ne kalnų triobelėje, tarsi neišvengiamas, ir aš lyginu. Aš uždirbu mažiau už savo draugą ir dažnai galvoju apie tai ne tik todėl, kad esu įpratusi kuo mažiau ką nors varginti, apsunkinti, sakyti "tai kad jau draugaujam, davai nupirk man Audi TT" ir liestis prie ko nors - ne rankomis, o... egzistenciškai. Tai net ne konkurencijos jausmas (jis - kitose srityse). Mano Mylimas Jis sako, kad tai paprasčiausias dalinimasis. Vėlgi grįžtant prie auklėjimo modelių, teoriškai tai suprantu, bet man vis tiek truputėlį neramu. Na, jeigu ką, visada galiu grįžti dirbti to lb gerai apmokamo lb nemėgstamo darbo. Juk gali būti, kad jis man labiausiai ir reikalingas: sušikta savijauta kasdien! 😀Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest