Amsterdamas – Briuselis – Amsterdamas (nuotraukos šiek tiek vėliau)

by HelluvaGirl

Ilgąjį svtgl su Juo nusprendėme pažiūrėti, kas darosi Amsterdame. Mano įspūdis didžiąją kelionės dalį buvo smarkiai prieštaringas greičiausiai todėl, kad išsilaipinome tulpių sostinėje 5dienį, kai į senamiestį sulėkė visi britai, airiai, ispanai, italai, amerikiečiai ir palaimingais veidais (dauguma) bei sumišusiomis šypsenomis (kai kurie) apžiūrinėjo tai, kas vyko aplinkui ir ką aš be jokių dvejonių džiugiai pavadinau Sodoma & Gomora New Edition.

Bet gal nuo pradžių. Važiuojant iš Centrinės stoties į viešbutuką “Nicolaas Witsen” (centre, bet ne pačiame pragariškame šurmulyje: ~370 EUR/3 naktys/2 žm.) miesto architektūra pasirodė monotoniška ir purvina – yra tokių miestų, kad ir tas pats Dublinas, bet “purvinas” įspūdis susidaro visai ne todėl, kad ten nešvaru – tiesiog tokios vyraujančios spalvos, šiuo atveju pilka, daug juodo šokolado rudos, juoda… Gal kiek primena uostamiestį, o ir tie sujungti namukai su langinėmis… Žodžiu, pirmas įspūdis apie architektūrą: lauki, kada apaksi, ale neapanki :)

Gal aš jau turiu bėdą po visų tailandų ir kambodžų, nes po tų vietų visi pliažai man purvini ir niekas pernelyg nenustebina, o ir šiaip, jau senokai su Mano Mylimu Juo nukalbėjom, kad, daugiau pakeliavus, Europa vargiai priverčia kvėptelti iš nuostabos. Na, bet tai turi ir gerų pusių, pvz., šįsyk lb džiaugiausi, kad varom į tokį miestą, kur niekas tikrai netąsys už skvernų, neprašys ko nors pirkti ties kiekvienu žingsniu ir prie žemės netrauks 40 laipsnių karštis :) Ledas.

5dieninės senamiesčio įvairenybės

Nusimetę daiktus atsidūrėme senamiestyje. Amsterdame nėra daug must-see vietų – tai De Dam aikštė, už kurios stovi “Krasnapolsky” viešbutis (nėra itin brangus, tad jei nebijot Amsterdamo tusofščikų epicentro, puikiausia lokacija apsistoti ir centriau nebegali būt), kanalai, kuriais galima paplaukioti laiveliu (tiek ekskursiniu, tiek išsinuomoti ir raižyti savarankiškai), pats senamiestukas su savo apmyžtomis gatvytėmis ir gandžos dvelksmu (odieve, kaip norėjosi, bet įžadai lieka įžadais), savaime aišku, Raudonųjų žibintų kvartalas, kur languose stovi “modeliai” su bikiniais – dažniausiai apsitorčinusios rytietiškų arba slaviškų bruožų mergaitės – dauguma tikrai seksi kūnais; Jis pajuokavo, kad čia tikriausiai front end’as, kurį nebūtinai gausi užėjęs į urvelius. Kas dar? Aišku, kofišopai. Kiek žmonių norėtų vidury dienos pūsti tiesiog lauko kavinėje? Teisingai – daug. Daugelis to ir atvaro į Amsterdamą, o vienas pirmųjų pamatytų vaizdelių senamiestyje – ant grindinio gulintis perdozavęs rastamanas pabalusiomis akimis, aplink kurį makalavosi keli draugai – dažnas. Kita vertus, juk gan įprasta pusryčiams priimti į organizmą starkos arba šampo, o vakare padoriai nusilesti, tai kodėl turėtų stebinti tas pats svaiginimasis, tik kita priemone? Taigi, nesistebim.

Dar viena tikrai puiki paslauga – smarkiai išvystytas seksšopų tinklas. Senamiestyje pilna parduotuvių, kuriose ir bendras (gan įvairus) asortimentas, ir specializuotas, pvz., S&M, gėjams ir t. t. Ten parduodami žaislai, drabužiai, aksesuarai, vaizdajuostės, skystymėliai, ir visko daug daug. Kainos, vaikučiai, perpus mažesnės negu “Erote”. (Pastaruoju metu imu jausti vieną bjaurią problemą – kai didelis pasirinkimas, klaikiai sunku apsispręsti, todėl žaislų parduotuvėse laiko praleidome gausiai :D )

5dienio naktį miestas ūžė. Siaurose gatvėse nuolat pirmyn – atgal zujo turistai, pūtikai, bernvakaristai, pusamžės poros (mačiau netgi vieną nėščią moterį ir smarkiai nustebau – na, niekaip nesiderino su aplinka ir atmosfera…), apsikabinę gėjai, mes… Vis galvojau: yra miestų, kurie niekada nemiega, tačiau Amsterdame tvyrojo nuolatinio pachmo dvasia. Niekada neišsiblaivantis miestas. Tuo įsitikinau ir kitą rytą.

Dviračiai

Buvo saulėtas 6dienis ir mes išsiruošėme į dviračių nuomyklą. Dviračiai – itin svarbi tema, kalbant apie Amsterdamą. Nemačius sunku įsivaizduoti, bet jei visus Vilniaus dviračius suvarytum į Katedros aikštę, daugmaž galėtum įsivaizduoti, kaip ten atrodo kiekvienas kiemas, tiltas, įėjimas į pastatą, aikštė… Masė dviračių! Tiltų Amsterdame apie 1200 (nes gausybė kanalų), ir kiekvienas tilčiukas aprakinėtas dviračiais – kai kurie ten akivaizdžiai stovi kelis metus, nes visi surūdiję, nuplyšusiomis padangomis, daug dviratukų išpuošti dirbtinėmis gėlytėmis arba kaip nors namudiškai nudažyti. Žinokit, ten visi važinėja dviračiais. Su kostiumais, aukštakulniais, į darbą, parduotuves, į primontuotas dideles dėžes priekyje susimeta po tris vaikus… Pasaka, aš buvau taip nustebusi! Dviratis paverstas masine transporto priemone.

Tiesa, infrastruktūra puikiausia: dviračiams yra skirtos atskiros gatvelės, atskiri šviesoforai, dviratininkų paiso ir vairuotojai, ir pėstieji. Apturėjom puikiausią patirtį, išvažinėjome senamiestį, apylinkes, parkus, kuriuose be mūsų važinėjosi visa galybė olandų, užsieniečių; ten pat lakstė visokie bėgikai, šeimos vedžiojo šuniukus, smaguma :)

Beje, noriu pabrėžti, kad nemačiau nė vieno naujo dviračio, o sportinių (na, tie populiariausi mūsuose – dideliais ratais, aukšta sėdyne, stačiu rėmu, žemai nueistomis rankenomis) labai nedaug. Praktiškai visi vintažiuks – žemai nuleistu rėmu, daugelis paprastais bėgiais arba visai be jų, na, tokie su krepšeliais ant vairo ir parūdiję. Tokie, kur atsisėdi kaip į fotelį. Išties patogu važinėtis su reikalais. Matyti, kad tie dviračiai atitarnavę ne vieną dešimtmetį ir niekas nesiruošia jų mesti. Grožis.

Vakare atidavėme dviračius į punktą ir plaukiojome laiveliu kanalais. Mums pasakojo, kuriame name gyvena koks nors premjeras ar šiaip elitas, o tie namai niekuo nesiskyrė nuo visų kitų. Keistas miestas, rimtai. Juk daug kur pamatai pastatą arba kvartalą ir iškart jauti, kad kručizna, o ten – ne.

Briuselis

Po 6dienio supratome, kad nebelabai yra ką veikti Amsterdame, tad 7dienio rytą traukinuku per 2 val. 40 min. nuvažiavome į Briuselį (pirmyn – atgal kaina ~90 EUR/2 žm.). Išėjus iš stoties pasitinka tai, ko turbūt labiausiai nekenčiu – turgus. Piguva. Musulmonai. Prašau nepalaikyti manęs netolerantiška religijoms beigi kultūroms, tačiau balaganas yra balaganas – nesvarbu, ar su skarom, ar be turbanų.

Apie Briuselį papasakosiu labai trumpai, nes ilgiau nėra nei ką šnekėti: myžantis berniukas ir kiek tolėliau siauroje gatvelėje užsislėpusi sisiojanti mergaitė (maneken pis ir jeanneke pis), pagrindinė aikštė su pilimis – nuostabi, yra, ką fotografuoti, o mes dar užtaikėme tuo laiku, kai visa aikštė buvo nuklota gėlių kilimu – tikrai gražu. Ten malasi visi turistai, ten tiršta restoranų, siūlančių belgiškos ir kitokių virtuvių stebuklus. Viename jų pasakiškai papietavome: austrės užkandžiams, tada midijos su bulvytėmis ir deserčiukas. Toks pasiūlymas vienam žmogui kainuoja 12,50 EUR (aplinkui kainos varijuoja, čia vidurkis). Dviese papietavome už 32 EUR (jie šiek tiek atsiima už gėrimus). Verta.

Paskui nukeliavome iki Karališkųjų rūmų, kurie, pripažinkime, visur vienodi, tad aš tiesiog pasėdėjau po medžiu, kol Mano Mylimas Jis fotografavo, užlipome iki Muzikos instrumentų muziejaus (toks lb juvelyriškas pastatas) ir aplankėme eurokratų rajoną.

Eurokratų rajonas

Kaip nuteikė jaunimui skirtas žemėlapiukas su Briuselio aprašymu, rajonas vienas klaikesnių, o dargi buvo 7dienis, visiškai tuščia gatvė su vaiduokliškais dangoraižiais: pilki beveidžiai gigantai, kai kur plakatai, nenatūraliai šaukiantys “Žemės ūki, aš tave myliu” (Agriculture, je t’aime), o prie scientologų bažnyčios įėjimo neištvėriau nenusofotkinusi verksminga mina, kuri sustabdė gatvėje eismą – tamsiaodžių pilnas automobilis sustojo ir kvatojo, o paskui juos važiavę musulmonai prasidarę langą mane greičiausiai prakeikė su visais mano palikuonimis – tiksliai nžn, kodėl, bet patikėkit, ta šiurpoka apmirusio kvartalo nuotaika įvarė kažkokio nemalonaus prietaringumo, tad skuodėme tolyn nuo tos scientologų bažnyčios su kameromis prie įėjimo (db jie tikriausiai jau viską apie mane išsiryškino ir netrukus gausiu grasinantį skambutį). Tolumoje parko vidury matėsi didžiulė arka, iki kurios einant man atsisakė kojos, todėl parke ant suolelio šiek tiek pasnaudžiau Jam ant kelių ir patraukėme velniop iš to nuobodaus miesto. Turiu draugų, kurie ten veržiasi dirbti, ale nieku gyvu nenorėčiau.

Beje, metro nebuvo įmanoma nusipirkti bilietų – automatai nepriėmė nei monetų, nei kortos, tad spjovėm ir suvažinėjom už dyka.

Atgal į Amsterdamą

Po 7dieninės Briuselio nykumos Amsterdamas man ėmė visiškai patikti, nors pirmą vakarą negalėjau suvokti, kaip ten galima gyvent :D

1dienį lijo, todėl nukeliavome praleisti laiko Rijksmuseum – jame eksponuojami Rembranto, Vermeerio darbai, tikrai yra, ką pažiūrėti, o ir suvenyrų parduotuvėlėje galima išrinkti dvasingų lauktuvių. Suaugusiojo bilieto kaina – 10 EUR, plius 4 EUR, jei pageidaujate kalbančių ausinių. Seniai buvau kokiame muziejuje, tad šis buvo tikra atgaiva nuo dažnai akis badančio šiuolaikinio “meno”. Verta.

Maistas

Amsterdame yra įvairiausių šalių virtuvių: Indonezijos, Tailando, Indijos, Japonijos, Kinijos, daug steikų restoranų. Mes valgėme pas tailandiečius (nes nostalgija) ir japonus (nes įpratimas) – skonis autentiškas, nors, pavyzdžiui, japonų maistas ruošiamas fastfūdo stailu. Aplinka valgyklinė, tai ne lietuviški restoranai su restorano aplinka. Tai makdonaldiški restoranai. Arba kaimo užeigos tipo, tik ten duoda tom jam sriubos, o pas mus – cepiakų :D

(Beje, pusryčiai mūsų viešbutėlyje buvo skaniausi kokius man yra tekę ragauti tuose kukliuose trijų žvaigždučių viešbučiuose.)

Popiet dar užsukome į žaislų parduotuvę ir oro uostan :)

Buvo puikus savaitgalis, Amsterdamui dedu pliusą už savitumą, liberalumą, atsipalaidavimą ir dviračius. (Db ieškau vintažiukinio su karzynka priekyje :P ) Neslėpsiu, kilo mintis, jog atvažiavau čia per vėlai, tad sakau grynai iš stebėtojiškos pozicijos: jei norite nutrūkti ir padaryti tai, ko aš nebedaryčiau, Amsterdamas yra ta vieta ;)

Pys.