Apie rudeniškai pavasarišką neaiškumą

by HelluvaGirl

Nuostabu: žiūriu pro langą ir džiūgauju. Nežinau, ar Jūs pastebėjote, bet yra toks laikas metuose, kai apsimetus, jog gimei prieš valandą, ir pamiršus, ką žinai, sunku pasakyti, ar šiuo metu ruduo, ar pavasaris. Nes šilta, bet ne karšta; šiek tiek vėsu, bet nežinia - vėsta ar tiesiog nespėjo įšilti. Jei galvoji, kad pavasaris, tai užkutena tas naujumo, šviesos pažadas, o jei įsivaizduoji, kad ruduo, apima susimąstymas ir žiemos gylio nuojauta. Vėl pradedu pastebėti gamtą, jaučiu oro kvapą, negalvoju vien apie terapiją (vaikščiojimą po batų parduotuves - kartais tai veikia kaip inhaliatorius nuo astmos), imu parašinėt blogą, kitaip tariant, kyla autentiškų minčių. Kodėl buvau "užsidūchinus"? Nes dirbau klaikiai bukinantį, koktų, ne savo darbą. Verčiau techninius tekstus. Maniau, juk negali būti labai blogai, juk aš taip nebenoriu matyti žmonių, geriausia dviese su kompu dirbti tai, ką moku geriausia. Deja, deja. Vertimo turinys vos neišvarė iš proto, kol Mano Mylimas Jis neiškėlė ultimatumo - arba metu darbą ir atvirstu į žmogų, arba mes niekados neturėsime vaikų, nes aš niekados taip ir nebeužsinorėsiu mylėtis. Tai va, jau antrą savaitę fryliancinu. Pasaka. Antrosios knygutės vertimas jau į pabaigą, o ir šiaip imu kvėpuoti, nors neprognozuojamų nervinių protrūkių dar pasitaiko 😀 Beje, koks paradoksas - šiandien pasirašiau aktą, kuriame buvo įrašytas didžiausias mano gautas atlyginimas (išskyrus pirmosios knygos vertimą). Ech, jei tas darbas man patiktų... 🙂 Poryt važiuoju į Medicinos diagnostikos centrą aiškintis, ar neprisižaidžiau besisoliariumindama. Vaje, kaip nelaiku db būtų susirgti odos vėžiu! Dabar, kai dirbdama namie jaučiu tokį kaifą, kai mes radome tą gražią vietą gyventi, kai taip neseniai nusipirkau dviratį ir svarstome apie auksaspalvį retriverį beigi va šitą afigennai čiotką ekologišką automobiliuką (jis dar tik konceptas, bet ledinis, nors negaliu pakęsti špygos dydžio mašinų... Tai anyway, jis ekologiškas ir kosminio dizaino)... O dar į Amsterdamą važiuojame svtgl... Žodžiu, db būtų lb prastas laikas mirti. Tas pats, kas pradėti valgyti gimtadienio tortą ir gauti per nagus dėl to, kad alkoholikas tėvas šoko ant arklių. Jis klausė, ar nebijau. Tai nebijau, nes mirti ruošiausi nuo vaikystės. Na, tik nesinorėtų grabely tįsoti nuplyšusiu veidu. Būtų liūdna, jei būtent dabar. Todėl, mano geriausias drauge iš Dievulio raidės, padaryk taip, kad nesirgčiau odos vėžiu, o aš Tau pažadu nebeiti į soliariumą (reikės pasiaiškinti, kaip ten su tais savaiminio įdegio kremais, gal kas žinot gerų briandų?) ir labiau vertinti tai, jog esu gyva su tais žmonėmis, kurie aplink mane, be tų, kurių neliko, nes taip reikėjo ir viskas yra Tavo valia, kuriai aš atsiduodu, nes Tu visada žinai, kaip turi būti, ir Tu neši mane ant rankų. (Man klaikiai patinka tas pasakojimas apie dvejas pėdas smėlyje, ir kai jos lieka vienos, tai tada Dievas neša mus ant rankų.) Amen.Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest