Krizė

by HelluvaGirl

Geroji naujiena: mečiau darbą - jau seniai niekuo taip nesidžiaugiau. Db esu ne kokia fakin suvargus techninių tekstų stenėtoja, o faina ir kūrybiška (grožinių) knygų vertėja. Triskart valio! (Tik reikia kibti į tą knygą, kol leidėjas nekibo man į plaukus...) Kas dar? Nieko. Priartėjau prie kažkokio keisto etapo - visada laukiau, kada pradėsiu gyventi, o db, regis, tiesiai priešais mano nosį ta pradžia, kuri sako: "Ė, mažule, daryk ką nors, judink šikną, taigi tavęs čia laukia, ko žiopsai?" O aš kažkaip baugščiai mykiu: "Eee, tai kad... oi, ką - jau? Velnias, net nžn... Palaukit, o tai ką, rimtai? Negali būti. Ir apskritai mes gi dėl nieko nesitarėm." Verbalinis paralyžius. Migrenos priepuoliai. Sociofobija. Ar aš kada nors buvau nekomplikuota? Galvoju apie visus tuos laikus. Žinote ką? - aš turiu teisę būti komplikuota. Sergėk Viešpatie mano artimuosius ir suteik jiems neišsenkamą kantrybės šaltinį. O jeigu jie mane apleis (ką aš tikrai padaryčiau), tai baigsiu kaip ta sena boba, kur valgo picą iš konteinerio. Ir aš turėsiu tam teisę. Ne, bet rimtai, nereikia bėgti nuo temos. Aš priartėjau prie kažko lb laukto, tik nžn, kodėl man taip neramu. Ir aš viską suknisinėju. (Ką moku, tą moku.) Ech, kaip būtų gerai kur nors šmurkštelėti, bet kaip jie fakin garsiai šaukia, kad nemalčiau šūdo! 🙁Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest