Egzistencinis liūdesys

by HelluvaGirl

Vkr apėmė apokaliptinės nuotaikos. Mianmaras nusiaubtas, žmonės kariauja, masės (o ypač į trumpalaikius tikslus orientuoti įtakingi meškučiai) dėjusios skersą ant ekologijos, aplinkui vien atominės elektrinės ir politiniai interesai, ir karai, ir dar kiaunės, važinėjančios su aštuonvietės palapinės dydžio džipais. Ai, dar ledynai tirpsta, klimatas atšilinėja, tuoj bus krūva prisidauginusių masių su kur kas mažesniu plotu gyventi. O aš taip norėjau pagimdyti vaikų... Kur paskui juos dėt? Kai prasidės visokie karai? Išvis niekas neturi prasmės. Reikia užsidaryt ir melstis. Su ta sąlyga, kad kiekvienas esame visumos dalelė, tai kelios ypač nugerybėjusios ląstelės gali išgelbėti pagedusį organizmą. Taip sakė Sergejus Nikolajevičius. Kai Marija užėjo į kažkokius vargingus namus, jų šeimininkė maudė sergantį, pūliais apėjusį vaiką. Marija paprašė leisti išmaudyti ir Jėzų. Ta moteris nustebo, sako, taigi užsikrės. Bet sergantis vaikiščias nuo Jėzaus pasveiko, ne atvirkščiai. Tai viena mėgstamiausių mano istorijų. Gėris, jei absoliutus, tikrai laimi. Bet argi galima pasipriešinti dėsniui? Kad kiekvienas reiškinys, įskaitant žmoniją, turi formavimosi, suklestėjimo, nuopolio ir susinaikinimo stadijas? Smagratis jau įsisukęs. Dažnai susigriebiu ir su kartėliu galvoju, koks beprasmis šiame kontekste mano geismas vartoti, turėti, kaupti, išlaikyti... Ir kodėl aš turėjau gimti ant tos pasaulio pabaigos, kodėl kodėl kodėl? Kodėl neleidžia prisipirkti kremukų, drabužėlių ir nieko daugiau neužgriebti žaislinės sąmonės čiuptuvais? Kodėl negyvenu reklamoj, kuri vienintelė neturi pradžios nei pabaigos, nes pati savaime yra amžinos laimės iliuzija, iškarpa, ir niekas nemato, kad herojai nifiga nepasistato pilies ir ilgai bei laimingai negyvena, kad viskas yra netvaru, kad gyvenimas yra pilnas skausmo ir praradimų, o aš - mano viduje yra sprogusių minų laukas, į kurį taip ir nedrįstu nueiti, aš nebenoriu pasaulio pabaigos, pagaliau nors vieną kartą nebenoriu, aš noriu for a change gyventi, ir gyventi laimingai, ir numirti negreitai, nes man pasaulio pabaigų jau gana.Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest