Darom 2008

by HelluvaGirl

Sėdžiu ant sofos ir inkščiu. Kaip db patiktų tailandietiškos rankos... Turiu galvoj pėdų masažą. Kojas maudžia iki kelių. Nepaisant to, diena buvo gera, nors ir 6dienis, o kėlėmės paryčiais - 8 am 🙁 Žodžiu, darėm. Sako, iš 1500 užsiregistravusių Vilniuje tvarką darė 600 piliečių (matyt, todėl, kad daugelį į tvarkdarių gretas įpaišė kaip ir mane - nežinant), bet, manau, tai normalu. Būtų užsiregistravę 3000, tvarkęsi būtų 1000 žmonių. Svarbiausia vieša iniciatyva ir į ją reaguojantys bei prisidedantys - kad ir kiek jų būtų. Aš tai, matote, esu miesčionė ir, geriau pagalvojus, niekada nelaikiau rankose kastuvo, nerinkau šiukšlių, niekad nebuvau labai visuomeniška ir filantropiška. Na, bet Jis nusprendė, kad darom, tai darėm 🙂 Tvarkėm Užupio sąvartynėlį. Na, žinote, tokį, kokius savarankiškai pasidaro kaimynystės gyventojai. Po buteliuką, po atliekų maišelį, po plytgalį ar seną sofą. Tokį šūdynėlį ir kuopėm. Įžangai vimtelėjau nuo šiukšlių maišų ir pirštinių kvapo (juos iš smalos gamina ar ką?!), o atėję į vietą su viena naujai iškepta užupiete kibom į atliekų krūvą. Iš pradžių galvojau, kad aprankiosim šiukšlytes, paliksim tą kalnelį ir tiek žinių. O bet tačiau kai kibom, tai pleškėjo ten viskas. Toks vyriškis atėjo su grėbliu - virš Galeros įsikūręs Užupio senbuvis, kuris, panašu, yra lb linkęs įsivelti į politinio pobūdžio provokacijas ir visur įžvelgia rusų šnipų darbelius - na, rado žmogus auditoriją, tai reiškėsi, kol nenusibodo. Tada paliko mus ir iškeliavo. Paskui atėjo dar keli žmonės - įskaičiuojant visus, darbavomės septyniese. Su pasididžiavimu galiu pasakyti, jog šūdynėlio neliko nė kvapo todėl, kad į maišus sukrovėme apie porą tonų šiukšlių. Viskas. Lygu ir gražu ten dabar. Aš vis galvoju, užsėjus kokiom gėlytėm gal nebekiltų ranka iš įpročio chebrai toliau šiukšles ten kaupti? Dar galvoju: o juk kai pasodini kažką, tai juk kaip nerealu, kai išauga! Pats grynai savo rankom pasodini ir išauga... Giaras. Anryl turėtų būti va taip ką nors auginti. Norėčiau. Paskui ta moteris, šalia kurios namų kuopėme, iš džiugesio, kad iššvarinom vos ne jos kiemą, pasikvietė kavos. Tai ir nuėjom. Mane "įdarbino" pjaustyti bananus ir bankucheną, pridarė kavų - arbatų... Keistas jausmas, žinokit. Kažkaip staiga atsiduri svetimuose namuose, šeimininkauji sau po virtuvę, svetainėje sėdi dar krūva niekad nematytų žmonių, ir visi drįsta klausinėti, kas kur gyvena, ką veikia, kaip yra susiję... Mane visada labai sujaudina toks bendrumo jausmas tarp žmonių. Dažniausiai patiriu jį spontaniškai, netikėtomis aplinkybėmis, ir jis neužtrunka, nes visi vis tiek išsibarsto, kas sau. Bet jausmas lb geras. Na, kad nesi vienas atskirtas kaip koks medis ar autobusas. Žinoma, ta artumo iliuzija greitai atsimuša į kitas aplinkybes - tas, kurios priverčia žmones išsiskirstyti ir vienas kitą pamiršti. Bet vis tiek. Ta moteris tikrai lb džiaugėsi, kad padėjome susitvarkyti šalia jos namų. O kojas skauda visai ne dėl to. Gi Gatvės muzikos diena, tai nusivaikščiojom iki nebegalėjimo 🙂 Susitikom su Šeima ir sukom ratus po Senamiestį, Užupį, Sereikiškių parką, Bernardinų kapines... Praminiau Jį Senialiu, nes vis burbėjo, pamatęs gatvėmis be proto lakstančius automobilius 😛 Myliu Senialį, bububu :* Geras nuovargis nuo darymo. Užtat db laikas filmukui su ledais 😛Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest