Bet dėl to komentarų laiko turiu bėdą ir pati nžn, ką daryt. Reikės prašyti Jo pagalbos

Don’t feel Guilty… neguodžia todėl, kad nesinori tapatintis su banda, su tais, kurie elgiasi “juk visi taip gyvena, ir nieko”. Norisi gal net ne išsiskirti iš jų tarpo, bet tiesiog nebūti tarp jų, nes jų aukštas nuo viršutiniojo, idealaus, gal tik koks penktas ar septintas. Norisi būti tarp gerų-geresnių-geriausių, jie gyvena aukščiau. Tarp idealių… gal ne. Ten nuobodu

Tavo smegauninis maksimalizmas Tau pasitarnavo pačiu geriausiu būdu, kokiu tik gali – padėjo išsiugdyti nepriekaištingą skonį ir sveiką realistinį, tačiau kritišką (vėlgi per skonio prizmę) požiūrį į Tave supančius dalykus. Šie du banginiai neša Tave pro žmones ir reiškinius, leisdami sustoti ten, kur verta, ir apsaugoja nuo gaišalties ties nereikšmingom krūvelėm š. Bet pažiūrėkim, kame Tu ant jų plaukioji. Aplinkui – kičas, beskonybė, išsilavinimo ir išsiauklėjimo stoka, nekalbant apie kenkėjišką reputaciją turinčius reiškinius ne meno srityse. Na, gerai, šalia – šiek tiek bohemos, šiek tiek gylio paskirų individų kūrybinių kančių rezultatuose bei trumpose laiko salelėse, praleistose šalia talentų, ne šio pasaulio piliečių, – bet tai neatsveria visos likusios marmalynės. Taip, Tu iš tikrųjų būtum dar neturtingesnė, nes tai, ką diktuoja Tavo skonis ir požiūris, toje marmalynėje šviečia kaip baltos varnos akių raudoni vyzdžiai (nenusimink, ne viena tokia esi, juk ir pati žinai) ir, vos tik pasireiškia viešam reprezentaciniam lygmeny, marmalynės daugumai iškart sukelia atmetimo efektą – ne naš produkt. Išvadų nenoriu daryti, bet turiu įtarimų, kad žmonės, turintys tokį skonį ir požiūrį, tikrai gimsta ne visai toje vietoje ir jiems neparankiu laiku… Nieko asmeniško (gal važiuok Tu iš čia… bet ne, ten būsi tik protinga imigrantė…)

Na, o trečias banginis, vadinamas ryžtu, gal kiek atsilieka nuo kolegų, žinoma. Bet pasiginčyti išdrįsčiau… Juk Tau pakanka ryžto eksperimentuoti makiažo, tatoo, rūbų bei avalynės pasauliuose (tik nesustok. Juk nesustosi?), pakako ryžto priimti iššūkį ir pradėti versti knygas (oho, kiek turėčiau prisigerti, kad ryžčiausi kažkam panašaus savo srity ), kažkas buvo ir minties nunešti eilėraštukus į Nemuną pradininkas – ar kartais ne Tu pati? Prisimeni, kaip džiaugeisi? Vertėjo eiti? O ar galėtum pabandyti tą pasiryžimo reiškinį in corpore tiesiog mechaniškai iš, tarkim, avalynės ar makiažo srities perkelti į tą sritį, kurią hamletiška prasme šiuo momentu skauda labiausiai? Pabandyk, o gal pavyks

Prisirišti prie talentų… Hm, čia aš be kompetencijos. Neturiu nė vieno, tai ir nežinau, kaip tai atrodo… Nesimaivau, rimtai. Tik, stebėdamas talentingus žmones, užfiksavau, kad nė vienas iš mano sutiktų nėra ar nebuvo tvarkingas caculia. Visų jų gyvenimuose – bardakai tiek buities, tiek šeimos, tiek sveikatos srityse. Daugelis jų – bjauresnio charakterio, nei įmanoma įsivaizduoti. Apie savisaugą (savęs tausojimą, sportą, sveiką gyvenimo būdą) iš viso kalba neina. Gal čia tik aš tokius sutikau… Bet visi, kurių jau nebėra, tikrai paliko neišdildomą pėdsaką visuomenės atminty. Dabar kyla klausimas, ar įtariu esant talentingą Tave. Įtariu. Taip kaip Tu rašo nedaugelis. Tavo kažkada man atskleistas noras susikoncentruoti, susirinkti save, nesiblaškyti ir neišsibarstyti nereikšmingose blevyzgose, palaipsniui įgauna kūną. Pripažink sau: net Tavo gumorai dabar visiškai kitokie.

Turiu pažįstamą, kuri mėgsta daryti tai, ko neišmano: neria stačia galva, pradeda, kol padaro, išmoksta ir nuo to momento jau dairosi kažko kito, šitas jau nebeįdomu – jau išmoko. Žinoma, kažkokių rezultatų pasiekia, bet… literatūros ir filosofijos srityse tai netaikytina. Kol kas Tu gal tiesiog išversk dar keletą knygų, įdėk į jas visą save, išlaižyk iki maksimumo. Man atrodo, kad patirtis niekada ir niekur netrukdo. O paskui parašyk keletą savų. Taip pat su maksimaliu atkaklumu nupoilruok. Bet viską daryk arba su užsidegimu arba padaryk pauzę, kol vėl ateis. Va tada ir sužinosim, ar Tu esi tik ta, kuri taip ir nesugebėjo tapti bent jau Oskaru Milašium, ar Tu esi Ji, Kristina, į nieką nepanaši, vienintelė tokia, apie kurią dar kalbės ir kalbės, spausdins ir spausdins.

Jei pati būni beveik nusprendusi, bet mindžikuoji ir visgi negali žengti paskutinio žingsnio įgyvendinant sumanymą – ką gi, nieko blogo, jei turėsi kažką, kas paskutinę minutę tiesiog įgnybs šiknon, kas stumtelės pro lėktuvo duris Tave su parašiutu ant pečių. Manau, kad šiuo metu kažką panašaus turi.

Beje, darboholizmas – žavėjimosi nelabai verta patologija. Panašiai kaip ir altruizmas. Kodėl? Darboholikui dažniausia jau nebesvarbu, kokio gylio rezultatą jis pasieks, kurdamas eilinį veikalą, tekindamas eilinę detalę, auklėdamas eilinę klasę. Jam svarbiausia, kad tik niekas iš jo neatimtų galimybės būti to darbo procese. Darboholizmas retai arba beveik niekad neištinka talentingo žmogaus. Štai iš ko aš sprendžiu, kad esu tik eilinis krapštukas