Apie nuogumą ir klonus

by HelluvaGirl

"Nežinau, ar kraustausi iš proto, ar pagaliau grįžtu į jį. Gyvenimas, gatvė ir aš pati virtome teatru, į kurį gali žiūrėti, kas tik nori. Išlaisvinantis ir pavojingas jausmas. Viskas veda į tai, kad kurią nors dieną tikrai išeisiu į gatvę nuoga. Tik dabar pradedu iš tiesų kurti. Kūryba yra nuogumas ir laisvė". *** Rašiau tai beveik prieš pat reabilitaciją. Praėjo daugybė laiko, nesuklysiu pasakiusi, kad ištisas vienas gyvenimas, ir dabar galiu patvirtinti: taip atsitiko. Ilgai leidausi stebima ir įsileidau į savo gyvenimą tuos, kurie man dabar kas dieną siunčia bjaurius priminimus, pamišėliškai šokinėdami prieš akis su veidrodžio šukėmis. Kaip jie galėjo mane išmokti? Nes buvau nustūmusi intymumo ribas, sukišusi jas taip giliai į vidų, jog nebeliko beveik nieko slepiamo. Apgailėtinai save paviešinau, o dabar springstu nuo klaikiai neskoningų savo pačios surogatų. Ir nieko negaliu padaryti. Jie kaip klonai. Ir jie kėsinasi į mano prisiminimus. (A, apie juos. Aš negaliu, neturiu teisės pasilaikyti prisiminimų. Kodėl? Galvoju apie kainą. Dar niekuomet dabartis nebuvo tokia brangi. Tu sakei, aš per daug viską dramatizuoju. Nesakau, kad negėda, bet tokia jau aš.) Sykį teko tą pačią dieną lankytis vaikų namuose ir vaikų darželyje. Našlaičiai ir pamesti vaikai vos pamatę puolė glėbin, sėdosi ant kelių, sakė, jog aš pati gražiausia. Vaikų darželyje mažiai spoksojo 15 minučių, svarstė, ar verta prasidėti, ir tik po kurio laiko atsakinėjo į klausimus, rodė savo piešinius, pasakė vardus. Visada buvau ta iš vaikų namų. Nulis socialinio atstumo, saugumo, stabilumo ir pačios manęs. Veidrodžio šukė. Bet jaučiausi tokia tikra... Turiu duoti laisvę savo klonams. Jie turi tokią pat teisę būti nelaimingais, kokia godžiai naudojausi aš. Praeitame gyvenime.Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest