Angelui sargui

by HelluvaGirl

Atatupstas žingsnis ir ilgas kritimas į sapno minkštumą:

prisėdu ant lovos, kur paklodės –

sudrėkę žemėlapiai nuo vėjo atpleišėjusiais pakraščiais.

Seku Tavo kelionę, tarsi lūpomis lėtai rankiočiau

ant žemės pabirusius spalvotus karoliukus,

rankomis stipriai remdamasi į grindis –

kaip tame paveiksle, prisimeni? –

kur moteris išpuoselėtomis rankomis

stūmėsi žeme į priekį ant lentos,

o nuo juosmens nieko nebuvo, prisimeni?

Tada mėgau piešti žmones – kai kurie jų tapo manim.

Žvilgsniu glostau žiedlapio švelnumo nugarą,

išsitiesusią virš mano paryčių

kažkur tik per žingsnį, per žingsnį---

Sapne imi mano ranką: „Laikykis!“

Tik tada atsistoju, mes brendame purvinu vandeniu:

Tu pirma, nepaliauji šypsotis, tik taip man drąsiau.

Nubudimas ištinka visą laiką ten pat –

ant žemėlapio pakraščio,

kur iš vėjo krypties buriu, kad sugrįžtum.

Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest