Apie žudymą

by HelluvaGirl

Aš kartais pagalvoju, koks jausmas - nužudyti žmogų. Esu tai sapnavusi. Pirmą kartą su savo Pirmuoju Vyru nugalabijau jo tuometinę meilužę. Apsunkau tokiais sąžinės priekaištais, kad taip ir nusprendžiau: turiu pasiduoti teisingumui, kitaip save sugraušiu. Atrodė, kad visas pasaulis suvyto, susitraukė kaip saulėje džiovintas pomidoras ir prarado savo spalvas. O mane pykino žinojimas, kad tai neatitaisoma ir taip blogai, taip blogai... Paskui pamačiau filmą "Confessions of the Dangerous Mind" ir mane visai iš kitos pusės į žmogžudystę privertė pažiūrėti vieno slaptojo agento (kuris, savaime suprantama, skerdė į kairę ir į dešinę) žodžiai. Jis apie žudymą kalbėjo gal net įdomiau už Hanibalą Lekterį. Labai filosofiškai, poetiškai, netgi įtikinamai. Koks tai ypatingas potyris - pirmas nužudymas, ir kaip viskas po to pasikeičia. Tampi visiškai kitu žmogumi. Kažkiek aukštesniu. Neseniai pradėjau masiškai žudyti sapnuose ir jau visai nebesiekiu būti sučiupta, nuteista ir prismeigta viešo pasmerkimo. Ne: aš slapstausi. Taip, mane slegia nuodėmė, bet aš visai nenoriu į kalėjimą. Tram pam pam. Mano sapnai labai įtikinantys. Aš manau, jei ką nors nužudyčiau, man tarsi sustotų laikas. Tarsi visas neregimas pasaulis atsuktų tą pat akimirksnį į mane akis be išraiškos, bet tai būtų kraupiau už brutalias lesbietes kolonijos dušuose. Tai būtų pasaulio tvarkos pažeidimas. Aš vs. Visatos Vyksmas. Vėžinė ląstelė dideliame organizme. Štai apie ką kalbėjo Sergejus Nikolajevičius. Tikriausiai todėl mane apima nenuginčijamas jausmas, kaskart paėmus į rankas pistoletą - tai beprasmiškiausias žmogaus sukurtas daiktas, žvelgiant pagal pasaulio kūrimo, gyvybės egzistavimo principą. Ir dar - kaip keista, jog kai kuriems duotas gebėjimas žudyti, o kitiems ne. Mes turime tokias nevienodas paskirtis.
Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest