Niekieno moterys. Alpinizmas

by HelluvaGirl

Viskas kartais užgimsta, baigias, jos vienos – Neprasidėjusios niekaip, be pabaigos – Irstosi matinės tuštumos tarpekliuose: Vienoj pusėj nepasiskolinami takai, Kitoje – neapkabintos naktys Nurimusiose paklodėse, išmušant paryčius. Dar jos nueina – dažniausiai tą valandą, Kai plačiausiai atmerkiamos akys – Į žemėlapiuos nežymimą vietą. Ten lipa ant didelio kalno iš stiklo – Kaip tik tą akimirką jas pamatai, Kai viršūnėj įtempusios raumenis laikosi. Atrodo nesudėtinga, tarsi stebėtum Čiuožiant ledu niekada neavėjęs pačiūžų. Kai krenta, tai sopa ne keliai, o siela – Pačioj matomiausioje vietoj. Jos laikosi stipriai it gimdančios moterys. Kai nukrenta – daugiau jų nepamatai. Laikytis viršūnėj – viso buvimo tikslas. Trunka tik vieną akimirką, tūkstančius kartų Pasaulio senumo akimirką. Stiklo kalnai šviečiant saulei Prisipildo skaidrios efemerijos – Tada matyti jų smarkiai subraižyti kūnai.Facebooktwittergoogle_pluspinterestmailFacebooktwittergoogle_pluspinterestmail
twitterpinteresttwitterpinterest